Antras šansas
Kadangi jūra rami, o dreifas lėtas, tarpais pasijunti lyg plūduriuotum vidury Lūšių ar Platelių ežero, o šį įspūdį dar labiau sustiprina daugybė paukščių, kurie sūpuojasi aplink laivą ant smulkių bangelių, laukdami kokio nors grobio ir atrodo, kaip perkelti čia iš spalvoto atviruko, kuriuos turistai, lankantys Norvegiją, siunčia artimiesiems, kaip įrodymą, kad jie tikrai pabuvojo už poliarinio rato.
Įvairiausios mintys į galvą lenda todėl, kad otų meškeriojimas – ne dinamiškas užsiėmimas, veiksmo čia nedaug, kibimai – reti. Be to, gali būti, kad antro šanso tą pačią dieną sugundyti kibti dar vieną otą nebepasitaikys. Tačiau, kas nebando, tas ir neįsitikina, kaip yra iš tikrųjų. Todėl kantriai stebime meškeres ir analizuojame kiekvieną masalo kontaktą su kažkuo, kas jam pastojo kelią gelmėje.
Kol kas kontaktas su „kažkuo“ tik du kartus buvo rezultatyvus, tačiau abu kartus kolegos ištraukė stambias menkes. Tiesa, prabėgo vos pusvalandis nuo dreifo pradžios, o plauksime dar kelis kilometrus, nešami jūros srovių, todėl viltis dar neišblėso. Tikriausiai todėl, kad mūsų tikėjimas, jog šiandien – otų diena, nepajudinamas, staiga virptelėjo meškerės viršūnėlė. Paskui antrą kartą... Braižas pažįstamas, labai pažįstamas. Nejaugi – antras šansas.
Sekundės po pakirtimo
Nelaukdamas trečio „skambučio“, atlenkiu ritės lankelį ir leidžiu valui laisvai vyniotis nuo būgnelio. Kai keli metrai valo nuliuogia į gelmę, atsargiai įtempiu valą, norėdamas sužinoti, ar tas „kažkas“ neišspjovė masalo ir pajuntu, kaip valas pulsuoja. Šis efektas, matyt, kyla plėšrūnui čiaumojant ir ryjant masalą. Dabar širdis ima plakti dvigubai greičiau.
Savo spėjimu, kad kimba dar vienas otas, pasidalinu su kolegomis ir jie iškart ima vynioti valus. Toks apdairumas – būtina sąlyga sėkmingai ištraukti gelmių galiūną. Jei pasitaikys didelis egzempliorius, jį lengvai nesuvaldysi, o tai reiškia, kad jis gali imti sukti gelmėje plačius ratus ir suglemžti užmestų meškerių valus. Jei tie susipainios, ištraukti otą bus labai keblu.
 |
| Kai masalą stveria otas, didžiulė užkibusios žuvies jėga plėšia meškerykotį iš rankų |
Vėl atsargiai, kad nieko bloga nepajustų kimbanti žuvis, įtempiu valą, timpčiojimas ir pulsavimas aiškiai juntami. Matyt, reikia laukti, kol otas geriau įsikąs masalą ir pagaliau nuspręs, kad jau laikas jį pasiųsti į skrandį. Praeina dar minutė. Tikrinu, ar valas neįsitempęs, taip ir yra, o tai ženklas, kad galiu pakirsti. Įsmigę žuviai į žabtus kabliukai, sukelia audringą reakciją, nematomas priešininkas įsiręžia ir pasileidžia visu greičiu į šoną.
Žuvis plaukia su tokia jėga, kad jaučiu kaip ima ne juokais kaisti nykštys, prilaikantis nusivyniojantį valą. Bandau šiek tiek priveržti stabdį, tačiau tai nesukelia jokio efekto. Žuvis, kai yrėsi tolyn, taip ir iriasi. Valo atsarga – ne beribė, jei mano laimikis išvynios didžiąją dalį valo, kils pavojus, kad valas gali pakliūti į dugno plyšį ar užklius už uolos briaunos ir pokštelės.
Nerimas dėl tokios baigties auga su kiekviena sekunde, nes valas vis vyniojasi į gelmę, o žuvies sustabdyti nepavyksta. Jei ji kiek pati sulėtina tempą, tai, matyt, tik norėdama galingai pasimuistyti ir įsitikinti, kad valas vis dar sieja ją su nematomu priešininku. Po vieno tokio sąlyginio stabtelėjimo, žuvis šauna į priekį su nauja jėga ir valas neatlaiko, o gal brūkštelėjo per povandeninę uolą. Pintą valą, deja, nupjauna bet koks aštrus kliuvinys...
Trečias šansas
Kai suvynioju valą, geras metras nuo trūkimo vietos lyg švitru perleistas – išsiplaušojęs. Vadinasi, įvyko tai, ko labiausiai baiminausi. Skubiai išimu iš žūkladėžės naują montažą, bet iš pradžių darau tai, ką reikėjo padaryti anksčiau: rišu prie pinto valo penkių metrų vienagyslio milimetro storio valo atkarpą, o prie jos segtuką, atlaikantį pusšimčio kilogramų apkrovą. Ir tik tada segu montažą, ant kurio užveriu masalinę žuvį.
Svarelis spėriai nugramzdina masalą į priedugnę. Dabar vėl reikia stengtis, kad masalas šliaužtų palei pat dugną. Nepraeina nė minutė ir meškerės viršūnėlė vėl atgyja. Kibimo braižas ir šį kartą nekelia jokių abejonių: valas tai įsitempia, tai atsileidžia, o įsitempęs virpa kaip paliesta styga. Ritės stabdis jau atleistas, dabar reikia tik sulaukti, kol žuvis ims vilkti masalą į šoną ir valas ims įsitempti.
Štai atrodo, kad žuvis jau suėmė masalą kaip reikiant, pakertu ir didžiulė jėga ima plėšti iš rankų meškerykotį. Laimei esu susijuosęs specialiu diržu, kuriame įtaisytas lizdas meškerykočiui įstatyti. Tada meškerykotį laikyti lengviau ir galima susitelkti žuvies varginimui, tačiau įtampa trunka vos kelioliką sekundžių. Valas atsipalaiduoja. Žuvis išsilaisvino. Kai suvynioju valą ir įkeliu montažą į katerį, matau liūdoną vaizdą: vienšakis nulaužtas, o masalinė žuvis sudraskyta į skutus.
 |
| Naujos kartos otų masalas – gigantiškas guminukas su 400 g galvakabliu |
Laikrodis rodo, kad šios dienos laiko, skirto žūklei, limitas baigėsi. Sukam link Andenes uosto, kurio švyturio siluetas rodo plaukimo kryptį. Iš trijų šansų išnaudotas vienas. Gal kiek ir apmaudu, tačiau, kai prisišvartuojame prie „Nord Fish“ prieplaukos ir iškeliame dėžę su otu ant krantinės, tuojau susirenka norinčių pamatyti šią žuvį būrelis. Ne kasdien meškeriotojams pavyksta sugauti šiaurės otą, o mums tai pavyko. Be to, viltis, kad šis otas bus ne paskutinis, neblėsta.
