Chvančhongano upė garsi tuo, kad joje aptinkama pati didžiausia sančhonų populiacija. Taip vadinama lašišų rūšis, kuri rudenį pakyla į sraunias upes ir čia rengiasi neršti. Tolimuosiuose Rytuose gyvenantys rusai šia taurią žuvį vadina sima, o vakaruose ji vadinama rožine lašiša (cherry salmon – angl.). Pietų Korėjoje sima laikoma svajonių laimikiu. Rožinės lašišos aptinkamos Sachalino, Kamčiatkos ir abiejų Korėjų upėse. Pietų Korėjoje sančhonas – delikatesinė žuvis, nes jos žuviena – nepakartojamo skonio, o tiksliau – saldi.
Žiemos kalnuotuose Korėjos vietovėse – atšiaurios, tačiau ir čia būna, kad sraunios kalnų upės nepasiduoda speigui ir nenori užsikloti ledu. Tokiais atvejais garsiojo rožinių lašišių festivalio organizatoriai griebiasi kraštutinės priemonės: iš anksto parinktą žvejybai upės ruožą jie užšaldo dirbtinai. Tad nėra buvę, kad dėl klimato išdaigų rožinių lašišų festivalis neįvyktų.
Žvejybos taisyklės – absoliučiai liberalios. Kiekvienas žvejys gali išsigręžti vieną eketę, kurioje žvejoja viena meškere. Antra, jis gali naudoti kokius tik panorėjęs masalus. Dažniausiai sančholai viliojami krevetėmis arba kąsniu žuvienos. Visi žvejys, turi specialius čiužinius, kuriuos pasitiesia ant ledo ir prisikišę prie eketės stebi, kas dedasi gelmėje. Kai žvejys pamato skaidriame vandenyje plaukiantį sančhoną, jis skubiai kiša jam panosėn masalą.
Jei žūklė meškere nedomina, galima dalyvauti simų gaudymo plikomis rankomis turnyre. Organizatoriai pasirūpina, kad simų būtų prileista į specialų baseiną, kurio sienelės ledinės. Kiekvienas gali čia išbandyti laimę ir išgriebti pašėlusiai slidžią ir pašėlusiai besipriešinančią rožinę lašišą rankomis.
Sugautos rožinės lašišos sveriamos, o laimingi žvejai su draugais čia pat ant ledo ruošia iš jų įvairius tradicinius patiekalus. Festivalio metu vyksta ne tik lašišių gaudymo, bet ir važiavimo rogėmis, ledo ritulio varžybos.
