Žūklės naujienos „Facebook“ tinkle. JUNKIS ir tu.
Nuo ankstyvo ryto išgręžėme nemažai ekečių įvairiose ežero vietose – ties staigiai nyrančiais į gelmę šlaitais, aplink sėklius, virš duburių, tačiau žuvų sambūrio taip ir nepavyko aptikti. Kiekvienoje eketėje užkibdavo kelios sprindinės kuojos, vienas kitas ešeriokas, o paskui kibimas nurimdavo. Išgręžus kad ir netoli ankstesnės kitą eketę, įvykių seka pasikartodavo vos ne papunkčiui, o paskui tekdavo gręžti naują eketę. Ieškodami žuvų nužingsniavome ledu porą kilometrų, todėl, kai dangus patamsėjo, pasukome atgal, kad dar su šviesa spėtume grįžti į krantą.
Kai atėjome beveik iki kaimo maudyklės, palei kurią išrikiuotos kelios pirtys, ežerą jau gaubė prietema. Maždaug už pusantro šimto metrų nuo pirtelių rytą išgręžėme pirmąsias eketes. Dieną šiek tiek snyguriavo, tačiau eketės žiojėjo atviros. Pamačius jas, kilo mintis prisėsti ir užmesti masalą. Taip ir padarėm. Sargelis atgijo vos masalas nugrimzdo. Pakirtimas. Ranka aiškiai junta, kad laimikis – nedidelis. Pasirodė, jog avižėlė susidomėjo nė sprindžio nesiekianti kuoja. Po šio kibimo įsiviešpatavo ramybė. Bičiulis po keliolikos minučių numojo ranka ir nužingsniavo į sodybą, o aš likau, norėdamas įsitikinti, kad, stojus sutemoms, žuvų kibimas baigiasi.
Sargeliai atkakliai tylėjo visą pusvalandį, kol ėmė vėl snyguriuoti. Visiškai nurimo vėjas. Staiga vienos meškerėlės sargelis virptelėjo, paskui – drąsiau ir ėmė linkčioti. Pakirtau ir iš šešiametrinės gelmės ištraukiau kuoją. Tačiau stambesnę. Tokia neužkibo per visą dieną. Nutariau, kad atėjo laikas imtis eksperimento, kurį buvau numatęs išvykos išvakarėse. Išėmiau iš žūkladėžės dvi iš anksto paruoštas meškerėles ir žibintą, nes jau negalima buvo įžūrėti kabliuko, ant kurio veri uodo trūklio lervas. Tuo metu laikrodis rodė maždaug septynias vakaro.
Įjungiau žibintą ir užmečiau vieną meškerėlę. Kaip ir dieną masalas tas pats – uodo trūklio lerva. Skyrėsi tik avižėlė – vienas jos galas buvo padengtas švytinčia medžiaga. Nepraėjo nė minutė, kai meškerėlės sargelis staiga pakilo į viršų. Toks kibimo stilius galėjo reikšti tik viena – kimba karšis arba plakis. Kol sargelis iš pradžių užėmė pirmykštę padėtį, o paskui ėmė gana ryžtingai linkti žemyn, praėjo vos ne pusė minutės. Nedelsdamas pakirtau. Pajutau, kad laimikis ir šį kart neįspūdingas – tai buvo delno dydžio plakis.
 |
| Sutemus žuvys dažniausiai užkimba vos masalas su „švyturėliu“ nugrimzta iki dugno |
Bet visdėlto didesnis nei dieną kibusios kuojos ir ešeriokai.
Negaišdamas laiko, nes tuo metu maniau, kad prasidėjo paprastai trumpas vakarinis kibimas, užvėriau masalą ant kitos meškerėlės, kuri gulėjo ant ledo šalia žibinto, avižėlės kabliuko uodo trūklio lervą ir masalą nugramzdinau į gelmę. Virš volframinės avižėlės buvau užvėręs švytintį karoliuką. Pirmosios meškerėlės valą suvyniojau ir paguldžiau ją šalia žibinto. Tuo tarpu antrosios meškerėlės sargelis užtikrintai pakilo ir viršų, o po pauzės ėmė linkti žemyn. Antras plakis atsidūrė ant ledo. Kabliukas buvo pervėręs jam patį žiomenų kraštelį, tad masalas liko praktiškai sveikas. Pasinaudojau tuo ir vėl nedelsdamas užmečiau masalą.
Vos masalas pasiekė priedugnę ir valas įsitempė, palenkdamas sargelį, tas iškart pakilo į viršų. Netrukus valas įsitempė, o sargelis ėmė virpčioti. Po sėkmingo pakirtimo dar vienas pusantrasprindis plakis buvo iškeltas iš eketės. Kabliukas ir šį kartą pervėrė patį žuvies lūpos kraštelį, tad galėjau iškart užmesti masalą į gelmę. Tačiau sargelis nerodė jokių gyvybės ženklų. Pauzė užsitęsė. Pamaniau, kad žuvys greičiausiai pasitraukė į šalį, o gal paprasčiausiai nustojo kibti. Po dešimties minučių, ištraukiau avižėlę į paviršių ir apžiūrėjau masalą – jis buvo nepaliestas.
Toptelėjo mintis, kad, galbūt, žuvims nebepatinka masalas, todėl nutariau užmesti pirmosios meškerės avižėlę. Sargelis virptelėjo iškart. Pakirsti pavyko sėkmingai. Šį kartą užkibo kuoja. Jei jau eksperimentuoti, tai eksperimentuoti, – pamaniau ir vėl užmečiau antrąją meškerėlę, o pirmąją padėjau šalia žibinto. Laukti kibimo nereikėjo. Dar vienas plakis. Taip kaitaliojant meškerėles, priblėso laiko pojūtis. Atrodė, kad praėjo vos pusvalandis. Tik, kai kišenėje suskambo mobilusis ir ragelyje išgirdau susirūpinusį bičiulio balsą, susigriebiau, kad meškerioju neperžvelgiamoje tamsoje. Jei ne pora kaime spingsinčių langų, pasijustum visiškoje gūdumoje.
Paaiškinau, kad eksperimentuoju su švytinčiomis avižėlis, tačiau žibintas jau ima silpti, tad kelsiuos nuo ledo ir netrukus pasirodysiu bičiulio sodyboje. Grįžau patenkintas, kad eksperimentas buvo pakankamai sėkmingas. Bičiuliui paaiškinau, kad norėjau įsitikinti, jog žuvys kimba ir tamsoje, tačiau jos turi matyti kažkokį orientyrą viliojantį prie masalo. Geresnio nei švytinti avižėlė rasti, turbūt nepavyktų. Todėl namuose iš anksto pasiruošiau dvi meškerėles, tačiau turėjau tik vieną masalą su švytinčiu segmentu, todėl antrai panaudojau švytintį karoliuką, kokie naudojami jūrinei žūklei.
 |
| Meškerioti tamsoje ypač tiko „tandemas“ – avižėlė, virš kurios užvertas švytintis karoliukas |
Pasirodė, kad abu variantai tinkami. Svarbiausia meškerioti abiem masalais pakaitomis, nes ilgėliau pabuvęs gelmėje švytintis segmentas „išsikrauna“ ir pritemsta, o pabuvęs žibinto šviesoje vėl ima švytėti. Sunku pasakyti, ar žuvys kimba sutemus visą poledinės žūklės sezoną? Mano eksperimentas įvyko vasario pabaigoje, o viduržiemį jos būna labai neaktyvios, tačiau faktas lieka faktu – meškerioti žibinto šviesoje galima ne tik stintas, bet ir ežerų žuvis.
