Visame pasaulyje labiausiai vertinami juodieji ir raudonieji ikrai, tačiau japonai pirmenybę atiduoda silkių ikrams.Šis faktas gali pasirodyti keistas, jei japonai nenutuoktų apie silkių ikrų ypatingas savybes. Juose – iki 14 proc. gerojo cholesterino, iki 44 proc. riebalus skaidančio lecitino, B, A, D, E, C vitaminų rinkinys, daug geležies, jodo, kalcio, magnio, kalio, sieros, seleno, cinko, natrio, fosforo ir kitų mineralų – vos ne visa Mendelejevo lentelė.
Ši gamtos sukurta „vaistinė“ puikiai stimuliuoja gyvybinius organizmo procesus – kraujyje didėja hemoglobino kiekis, normalizuojasi arterinis spaudimas, vyksta odos regeneracija. Beje, silkės ikrų poveikis odai toks didelis, kad Japonijoje labai populiarios kaukės iš šio produkto, kurios atstato pažeistas odos vietas, lygina raukšles ir stabdo senėjimo procesus.
Silkių pieniai – taip pat aukštos kokybės produktas: 100g pienių energetinė vertė -100 kcal, todėl juos rekomenduoja valgyti ligoniams, kuriems reikia atstatyti jėgas, sportininkams ir darbininkams, patiriantiems didelius fizinius krūvius. Silkių pieniuose beveik nėra angliavandenių, tačiau daug baltymų ir riebalų bei įspūdinga kolekcija mikroelementų – geležis, magnis, fosforas, kalis, natris ir gausybė vitaminų – A, E, C, B1, B2, B12, PP.
Pieniuose esantis glicinas stimuliuoja smegenų ląstelių veiklą. Silkės pieniai – veiksmingas imunomoduliatorius: jei įtrauksite juos į valgiaraštį, vos pajutę pirmuosius peršalimo požymius, tai arba visai atsikratysite negalavimo arba jo forma bus labai lengva.
Ichtiologams žinomos 60 silkių rūšių, kurių dauguma aptinkamos šiauriniuose Atlanto ir Ramiojo vandenyno, Baltijos bei Kaspijos jūrose. Dauguma silkių gyvena ir neršia jūroje, tačiau tokios kaip Baltijos perpelė neršti plaukia į upes.
 |
| Viena iš silkių rūšių, atplaukiančių į gėlus vandenis, perpelės, kurių būriai pavasarį užplūsta Kuršių marias |
Vartotojai silkių rūšių neskiria ir dažniausiai vadina sūdytas silkes pagal tai, iš kur jos atgabentos, norvegiškomis, Kaspijos, olandiškomis ar Baltijos silkėmis, o taip pat vertina šias žuvis pagal riebumą. Iš tikrųjų įvairių silkių rūšių riebumas – nevienodas ir svyruoja nuo 2 iki 33 proc. Riebiausios – šiaurės platumos gyvenančios silkės, o piečiau aptinkamose silkėse – daugiau jodo.
Silkių žuviena laikoma vertinga, nes joje – nuo 15 iki 19 proc. baltymų, tačiau pati didžiausia vertybė – tos amino rūgštys, kurios vadinamos nepakeičiamomis, nes žmogaus organizmas jų negamina ir gali gauti tik su maistu. Viena jų – oleino rūgštis gerina kraujo apytaką smegenyse bei širdies ir kraujagyslių sistemos veiklą.
Silkę reguliariai valgantys žmonės rečiau peršąla, rečiau serga infekcinėmis ligomis, geriau mato vyresniame amžiuje ir netgi išvengia nūdienos rykštės – akių ligų. Vis dėlto gydytojai perspėja, kad silkių turėtų privengti arba valgyti jas nedidelėmis porcijomis tie, kas serga inkstų ir kepenų ligomis, opomis, tie, kurių kraujo spaudimas – aukštas, kurie skundžiasi vidurių užkietėjimu. Žinoma, visiškai silkės atsisakyti nerekomenduojama, tačiau siūloma ją valgyti virtą, o sūdytą prieš vartojimą išmirkyti piene arba stiprioje arbatoje.
