Junkis prie tikrų žvejų „Facebook“ tinkle, spausk čia.
Oro permaina
Ne visada reikia tikėti sinoptikų prognozėmis, o ypač tomis, kurios grasina staigiomis orų permainomis, nes dažnai jos gerokai vėluoja. Kita vertus, atvirai pasikalbėję su patyrusiais meškeriotojais, išgirsite nuomonę, kad meškeriojimui nėra blogo oro, o štai netinkamai parinkta meškeriojimo vieta gali lemti absoliučią nesėkmę. Paskutinėmis rugpjūčio dienomis pats tuo įsitikinau, kai, neturėdamas galimybės kitu laiku nuvykti pameškerioti, išvažiavau prie vandens, nepaisydamas akivaizdžių oro permainą paranašaujančių ženklų. Tikrai sunku buvo patikėti sėkminga išvykos baigtimi, kai oras išvakarėse atvėso dešimčia laipsnių, maloniai šiltą vakarį vėją pakeitė gūsingas pietrytys, genantis žemus ir tamsius debesis, žadančius jei ne liūtį, tai laikas nuo laiko padulksnojantį merkiančiais lašeliais lietų. Senas pažįstamas, pas tada kurį atvykau, praskaidrino mano nuotaiką, pasakęs, kad rytoj parodysiąs vietelę, kur oro permainos neturi jokios galios.
Grimzlės nustatymas
Ankstyvą rytą jis nuvedė mano prie pagrindinės upės ir poros metrų pločio intakėlio santakos. Tamsoko, upeliu atsrūvančio vandens liežuvis driekėsi palei upės krantą ir pamažu tirpo atmieštas šviesesniu vandeniu, o tiesiai prieš žiotis geltonavo polaidžio sunešto smėlio liežuvis, už kurio driekėsi neperžvelgiama gelmė. Sutvarkėme meškeres ir aš užmečiau prie kabliuko prisegtą gylmatį. Už penkių metrų nuo kranto upės vagos gylis siekė tris metrus, o žemiau intakėlio žiočių buvo daugiau kaip metru sekliau. Tėkmė – neskubi, joje vienas malonumas masalą plukdyti „Alloy Stick“ tipo plūde, puikiai fiksuojančia kibimą. Tokią plūdė turi ištįsusio lašo formą ir stangrios vielos kylį, užtikrinantį idealų stabilumą, todėl ji ypač tinka meškerioti srovėje. Plūdės keliamoji galia – 1,6 g. Tokios masės svarelių visiškai pakanka, kad masalas plauktų nugrimzdęs palei dugną, tačiau judėjimo trajektorija būtų visiškai natūrali. Tad nustačiau plūdės grimzlę taip, kad masalas šliaužtų, vos vos liesdamas dugną, ir užmečiau meškerę.
Tradicinis masalas
Savąją plūdę leidau taip, kad ji plauktų maždaug už dviejų metrų nuo kranto, tikėdamasis, kad masalas paklius tiesiai į nyrančio gelmėn sąnašų liežuvio papėdę, palei kurią turėtų, teoriškai manant, praeiti plaukiančių prieš tėkmę žuvų takas. Dar ruošiantis eiti, mano pažįstamas patarė neeksperimentuoti su masalais, o iškart verti ant kabliuko tradicinį slieką, kuris visada nepamainomas oro permainų metu, tačiau, nors ir laikiausi šios taisyklės, tačiau pirmas plūdės dreifas baigėsi be jokio rezultato. Užmečiau masalą iš naujo, tačiau šį kartą, kaip ir mano palydovas, prilaikiau valą, kad plūdė įplauktų į lėtesnės tėkmės ruožą už susiduriančių upės ir intakėlio tėkmės srautų. Jo plotas siekė turbūt tik vieną kvadratinį metrą, bet čia plūdės dreifavimo greitis sumažėjo dvigubai. Masalas, mano manymu, ant dugno toje trikampio formos „kišenėje“ svečiavosi ne daugiau kaip pusę minutės, tačiau plūdė, atsidūrusi jos viduryje, staiga suvirpėjo ir dingo po vandeniu. Pakirtau ir meškerykočio viršūnėlė ėmė pulsuoti nuo užkibusios žuvies pasipriešinimo. Netrukus graibšte atsidūrė pusantro sprindžio plakis. Nusistebėjau, kad, neturėdamas dantų, per kelioliką sekundžių slieką jis sukramtė į skutus. Antras metimas atnešė kuoją, kuri taip pat masalą pavertė draiskalu.
Padengtas stalas
Žuvų rajumas rodė, kad jos kimba godžiai, o tai reiškė, jog jos aktyviai matinasi. Ir tiktai – toliau kibo kaip iš pypkės – vos plūdė imdavo slinkti per „kišenę, žuvys iškart pastebėdavo masalą ir beatodairiškai stverdavo masalą. Kibo daugiausiai plakiai, retkarčiais – kuojos. Mano pažįstamo žodžiai išsipildė šimtu procentų. Akivaizdu, kad bet kokiu oru upėje yra vietų, kur žuvys būriuojasi ir maitinasi. Bet kodėl vienur kimba, o kitur – ne? „Kišenė“ patogi žuvims atžvilgiais – čia pakanka gelmės glaustis nuo prasto oro, o tėkmė atneša nemažai įvairaus maisto, kuris nusėda ant dugno tykioje užuolankoje. Tokias „kišenes“ aptikti galima stebint plūdės eigą: jei tik plūdė ima slinkti lėčiau, galima spėti, kad ji atsidūrė kitame tėkmės lygmenyje, o tokioje užuolankoje turi būti ir žuvų matinimosi „stalas“.
Gundantis šleifas
Kaip į tokį kibimo tašką privilioti stambesnių žuvų? Meškeriojimo plūdine meškere meistro Jono Jablonskio teigimu, jei nuo „kišenės“ pasroviui drieksis gundantis gardžių dalelių šleifas, didesnėje gelmėje esantys karšiai, stambios kuojos, o taip pat šapalai ir meknės gana greitai pajus iš kur „vėjas pučia“ ir ims slinktis link tos vietos, kur yra maisto šaltinis. Antra, svarbu, kad pačioje „kišenėje“ didesnės žuvys aptiktų „padengtą stalą“ – ant dugno gulinčių stambesnių gardumynų. Vadinasi, reikia į „kišenę“ nugramzdinti porą trejetą rutulių rupoko jauko, iš kurio susiformuotų pasroviui besidriekiantis kvapus šleifas. Pagal klasikinį variantą į reikiamą vietą nugramzdinami jauko rutuliai, kurie suformuoti iš mišinio pašlakstyto aromatiniu sirupu. Rutuliai turi nugrimzti ant dugno pagrindinėje tėkmėje kiek aukščiau „kišenės“. Tada dalis jauko pateks į „kišenę“, o smulkesnės dalelės plauks pasroviui, viliodamos toliau esančias žuvis.
