Smūginiai masalai – populiariausi
Ankstyvas rytas, virš marių ledlaukių platybės kabo miglelė, kuri po valandos išsisklaidys. Kadangi spaudžia šaltukas, tikėtina, kad diena išauš giedra, o toks oras tinkamas ešeriams meškerioti. Kol neįdienojo, reikia susirasti praėjusį sezoną GPS atmintyje įkaltą tašką, nes tikėtina, kad ir šiemet ten susitelkė ešeriai. Žygis ledu neprailgsta, nes tyloje ir ramybėje visada yra apie ką pamąstyti, o mintys šiandiens sukasi apie ešerių viliojimo masalus.
Jei apsilankysite ant Kuršmarių ledo ir grynai statistiškai pasidomėsite, kokiais masalais dabar viliojami ešeriai, pamatysite, kad maždaug pusė meškeriotojų naudoja vadinamuosius „velnius“ arba juodai nudažytų švininių kiaušinuko formos svarelių montažus su įvairiausiomis uodo trūklio lervų imitacijomis, o kita – švytuokles. Per pastaruosius 10-15 metų vertikalios eigos masalų – blizgių veiksmingumas pastebimai sumažėjo.
 |
| Geras sprendimas – dvi greta išgręžtos eketės, kuriose meškeriojama paeiliui |
Meškeriotojai kaltę verčia sumažėjusiems žuvų ištekliams, o ichtiologai ieško atsakymo pakitusioje žuvų genetikoje ir teigia, kad žuvys sugeba įsiminti masalus ir susieti juos su pavojaus šaltiniu. Galbūt tokie įgūdžiai dabar jau tikrai genetiškai perduodami iš vienos žuvų kartos kitai. Kad ir kaip būtų, tačiau ir vienu ir kitu atveju peršasi ta pati išvada – reikalingi naujoviški, žuvims nematyti masalai. Švytuoklės kaip tik ir yra vienos iš tokių netradicinių masalų, bet jos ne vienintelė inovacija.
Taktinės subtilybės
Kai meškeriotojų virtinė, vilkdama rogutes su manta pasiekia „tašką“, kiekvienas daug negaišdamas, gręžia eketes su viltimi, kad kažkuri iš jų bus „auksinė“. Ledokšnių negraibau ir iškart leidžiu į pirmąją eketę per daugelį metų garbingą reputaciją užsitarnavuią blizgutę. Penki, dešimt, dvidešimt mostų meškerėle, tačiau efekto jokio. Einu prie kitos eketės, paskui prie trečios... Tradicinė taktika kol kas neveiksminga, o tuo tarpu už pusšimčio metrų vienas iš mūsų kolegų pakerta ešerį. Fotoaparatas paruoštas – pirmąjį laimikį reikia įamžinti. Kolega tuo tarpu išlaisvina iš ešerio iš žiomenų kabliuką, atsega „velnią“, kuriuo sumeškeriojo pirmąjį laimikį, ir padeda jį į masalinę, o iš jos išima... cikadą.
 |
| Ešeriams vilioti naudojama kombinuota taktika – „velniu“ stuksenama į gruntą, kol prisišaukiamas klumpinių būrelis |
Masalas pliumpteli į eketės vidurį, ištėkšdamas į šalis ledokšnius, ir dingsta gelmėje. Netrukus cikada stukteli į dugną – tai rodo neįtemptas valas. Meškerėlės viršūnėlė staiga šauna kokį pusmetrį į viršų ir aiškiau matau, kad ji pastebimai vibruoja. Meškerėlės viršūnėlė tada nuleidžiama ir masalas atsiduria palei dugną. Kelių sekundžių pauzė ir vėl vibruojantis „skrydis“ aukštyn. Pauzė. Masalas kelioms akimirkos paliekamas ramybės būsenoje tame vandens horizonte, kuriame atsidūrė. Ir staiga meškerėlės viršūnėlė sulinksta. Pakirtimas. Netrukus eketėje pasirodo stambus ešerys, į kurio apatinį žandikaulį tvirtai įsmigęs cikados dvišakis.
Pasirodo, praėjusį poledino meškeriojimo sezoną tokia ešerių gaudymo taktika buvo sėkmingai išbandyta ir aprobuota. Jos esmė ta, kad ešerių paieškos atliekamos triukšmingu masalu, t.y., „velniu“, kuriuo stuksenama į gruntą, kol aptinkamas ešerių būrys arba žuvys susidomėjusios garsiniu fonu suplaukia iš atokesnių plotų, o tada leidžiamas gelmę vibracinis masalas cikada, kuris skleidžia stiprius virpesius. Žodžiu, efektas akivaizdus, todėl nusegu blizgutę ir užmetu naujovšką masalą.
Konstrukcijos naujovės
Cikada dar visai neseniai buvo laikoma atviro vandens masalu, o dabar vis labiau prigyja poledinio meškeriojimo praktikoje. Vos prieš du sezonus meškerioti po ledu buvo naudojami klasikiniai cikadų modeliai, kurie pavadinimą gavo dėl panašumo su tropikuose gyvenančiu vabzdžiu, tačiau japonų dizaineriai sulaužė šią tradiciją ir sukūrė cikadą, pritaikytą plėšriųjų žuvų meškeriojimui žiemą. Žinoma, ją galima naudoti ir vasarą, bet veiksmingiausia jį būtent žiemą.
 |
| Naujoviškų cikadų sparnas – žuvelės formos |
Ankstesni cikadų modeliai turėjo vabzdžio sparno formą, o naujoviško modelio sparnas turi žuvytės formą. Cikadą nuo kitų polediniam meškeriojimui naudojamų horizontalios eigos masalų skiria ne tik konstrukcinės ypatybės, bet ir gana didelė masė. Standartinė cikada su žuvytės formos sparnu – 6,4 cm ilgio, o sveria 28g. Šis masalas kaip ir klasikinės cikados susideda iš dviejų dalių – žuvytės formos svarelio, į kurį įmontuotas į metalinę žuvytės formos plokštelę. Svarelis užtikrina, kad masalo svorio centras būtų priekinėje dalyje, o sparnas – reikiamą masalo aerodinamiką. Vos truktelta cikada ima vibruoti kaip styga ir skleisti vandenyje labai stiprius virpesius.
Toks masalas – visiškai neregėtas mūsų vietiniams ešeriams, lydekoms ir sterkams. Cikados traukte traukia plėšrūnus neįprasta judėjimo trajektorija ir eiga, o ir šių masalų išvaizda daro nemažą įspūdį. Tad vandens telkinyje, kur jau seniai ešeriai dėmesio nebekreipia į jūsų pamėgtas blizges, cikada gali tapti ešerių susidomėjimo objektu. Tačiau nepraskite saiko, nes cikados debiutas gali būti stulbinantis. Ne veltui šiuo masalu susidomėjau, radęs kelias nuorodas internete, jog keliose Amerikos valstijose cikada – draudžiamų masalų sąraše dėl ypatingo jos veiksmingumo.
Plukdymo ypatumai
Patirtis rodo, kad cikada veiksmingiausia priedugnėje, tačiau pasitaiko, jog ešeriai ją atakuoja ir viduriniuose vandens sluoksniuose. Šiuo masalu galima stuksenti į dugną, o paskui staigiu judesiu užvesti, kad ji lyg kylantis „vabzdys“ purpteltų į aukštesnį vandens sluoksnį. Iš čia galima leisti jai sklęsti link dugno ir po pauzės pakartoti tą patį manevrą. Mano nuomone, cikada meškeriojant nuo ledo veiksmingiausia, kai žuvys laikosi priedugnėje ir nekyla į vidurinius vandens sluoksnius. Antra, šis masalas tinkamiausias meškeriojimui ten, kur nėra tėkmės arba ji – vos juntama.
Tėkmėje cikados keliami virpesiai – pernelyg stiprūs ir tikriausiai todėl plėšrūnų nevilioja, o, kad pasireikštų cikados žaismas, nori nenori, tačiau reikia ją priversti vibruoti. Ten, kur tėkmės nėra, trukdeldamas cikadą, niekada nepersistengsi ir ji vibruos viliojančiu dažniu. Vienas iš plukdymo variantų: cikada nugramzdinama iki dugno, o tada nedideliais šuoliukais po 3-5 cm ji palaipsniui keliama aukštyn. Galima ją tokiu tempu plukdyti, kol masalas atsiplėš nuo dugno 1-1,5 m, o paskui vėl gramzdinti cikadą į priedugnę. Todėl geriausia tai daryti stovint. Jei ešeriai kimba tik priedugnėje, galima keliais šuoliukais kilstelti ją nuo dugno 20-30 cm, o paskui leisti sklęsti, kol stuktels į dugną. Kiek kilstelėjus cikadą keliolikai sekundžių galima palikti ramybės būsenoje.
Cikados konstrukcijoje yra vienas ypatumas, kurio neturi kiti horizontalios eigos masalai. Viršutinėje masalo sparno dalyje išgręžtos trys, kartais keturios skylutės. Nuo to, į kurią skylutę įvertas segtukas, priklauso masalo žaismas, nes keičiasi jo svorio centras. Polediniam meškeriojimui reikalingą masalo žaismą geriausiai užtikrina variantas, kai segtukas įvertas į vidurinę skylutę. Pirmoji skylutė dažniausiai naudojama meškeriojant spiningu. Paskutinę skylutę taip pat geriau pamiršti, nes, kai segtukas į ją įvertas, masalo vibracijos tampa pernelyg stiprios, kaip ir meškeriojant tėkmėje.
 |
| Meškeriojant cikadomis reikia nepamiršti saiko jausmo – keturių meškeriotojų laimikis gali kaip mat pripildyti rogutes |
Žinoma, galima įgusti cikadą plukdyti ir tėkmėje, tačiau kiekvienas judesys turi būti tiesiog juvelyriškai pamatuotas, kad masalo virpesiai neimtų viršyti normą. Meškeriojimas tėkmėje turi vieną privalumą – galima leisti cikadai sklęsti kelis metrus pasroviui, o paskui plukdyti priedugne paskui srovę. Taip žymiai padidėja meškeriojimo zona. Kokioje gelmėje cikados žaismas pasireiškia geriausiai? Tėkmėje geriausiai neviršyti 4-5 m, o tykiame vandenyje ją galima plukdyti keliais metrais giliau.
