Didelės erdvės
„Velnias“ – didelio vandens masalas. Tad neatsitiktinai jau kelintą sezoną jie tampa stambių ešerių gaudymo favoritais. Bet Kuršmarėse, kur kitas krantas vos įžiūrimas arba jo visai nesimato, ešerių susitelkimo vietų paieška, net ir turint šiuolaikines gelmės zondavimo priemones, nėra paprastas dalykas, nes „elektroninio stebuklo“ ekrane gali per visą dieną neišvysti nė vienos kiek stambėlesnės žuvies. Arba ir smulkias – tik vietomis.
Tad reikia numanyti, kur yra žuvų žiemavietės ir jų paieška užsiimti būtent tose zonose. Na, o ten savo ypatumus parodo ir vadinamieji „velniai“, kurių kalibras yra skirtas prišaukti žuvis iš nemažo ploto ir atkreipti jų dėmesį į tai, kas dedasi gelmėje po jūsų ekete.
Smūgiai į gruntą
Paradoksalu, tačiau poledinėje žūklėje tenka derinti iš pirmo žvilgsnio nesuderinamus dalykus: net ir ten, kur gelmė didelė, reikia kiek galima mažiau triukšmauti, o kibimą gali kaip ranka atimti barkštelėjusi į ledą samtelio rankena, nes garsas vandenyje sklinda daug greičiau nei ore ir, be jokios abejonės, daug betarpiškiau veikia žuvų klausą, tačiau po tokio komentaro lyg ir nelogiškai atrodo, kad žuvims privilioti pasitelkiamas būtent triukšmas.
Vasarą naudojami įvairiausi triukšmingi masalai, kuriuose įmontuotos triukšmo kapsulės su metaliniais arba plastiko šrateliais, vobleriui ar blizgei vinguriuojant savo trajektorija, atsitrenkiantys vienas į kitą ir skleidžiantys garsą, primenantį barškučio tarškėjimą ir viliojantį plėšrūnus. Žiemą, tokios triukšmo kapsulės neveiksmingos, nes masalai plukdomi vertikaliai ir neišvysto nei reikiamų greičių, nei juda vingriomis trajektorijomis.
Suprantama, kad meškeriotojai suka galvas, kaip minėta triukšmo efektą panaudoti ir poledinėje žūklėje, nes, jei šiltuoju metų laiku garsas – veiksmingas dirgiklis, darantis įtaką kibimo sėkmei, tai ir po ledu jis gali vilioti žuvis. Ypač aktyviai minėta linkme eksperimentuoja Peterburgo meškeriotojai, o mūsų kraštą iš ten taip pat pasiekia vienas kitas triukšmingų poledinės žūklės masalų modelis – daugiausia tai įvairios blizgės, kuriose išgręžtos visokių formų kiaurymės. Esą, per kiaurymes tekantis vanduo kelia plėšrūnų dėmesį prikaustantį garsą. Tačiau hidrobiologų ir ichtiologų tyrimų duomenys, kad žiemą daug veiksmingesnis yra garsas, kurį kelia į gruntą atsitrenkiantys masalai.
Kietas ar minkštas?
Vadinamasis „velnias“ – masalas, kuriuo meškeriojama stuksenant į gruntą. Masalas, pakeltas į tam tikrą, tarkim, maždaug 0,5-1 m aukštį nuo dugno, paleidžiamas kristi ant dugno. Kuo „velnio“ gramzdas bus masyvesnis, tuo stipresnis bus masalo smūgis į gruntą.
 |
| Tradicinės konstrukcijos „velnias“ komponuojamas su dviem kabliukais |
Iki šiol vis dar vieningai nesutariama, kokiose vietose meškeriojant „velnias“ veiksmingesnis: ten, kur dugnas kietas, ar ten, kur jį dengia nedidelis dumblo ar kitokių nuosėdų sluoksnelis? Akivaizdžiai aišku tik viena: ten, kur dumblo ar minkštų ir klampių kitokių nuosėdų ant dugno klojėja storas sluoksnis, „velniai“ – nelabai veiksmingi. Žinoma, juos galima panaudoti ir ten, tačiau reikia turėti daug patirties ir būti labai įgudusiam juos valdyti.
Dumblėtose vietose „velnius“ virtuoziškai valdyti moka Nemuno meškeriotojai, kurie jais gaudo ešerius tose vietose, kur Nemune plaunamos uodo trūklio lervos. Jie atmatuoja tokią valo atkarpą, kad krintantis ant dugno velnias į košelę prasmegtų tik iki pusės“.
Drumzlių debesėlis
Meškeriotojų nuomonės, kodėl „velnias“ toks veiksmingas masalas, nevienareikšmiškos. Vieni teigia, kad svarbiausias dirgiklis – masalų keliamas garsas. Kiti mano, kad greta keliamo garso, veikia dar stipresnis dirgiklis – „velnio“ smūgio į gruntą sukeliami nuosėdų fontanėliai, kurie ilgainiui, t.y. po 15-25 stuktelėjimų į dugną, suformuoja drumzlių debesėlį, pakimbantį gana nemažame plote.
Jei vanduo skaidrokas, tokie debesėliai iš tolo traukia žuvų dėmesį ir netrukus prie jų susitelkia mailius, o paskui grobį atsliūkina ešeriai. Čia dryžuotašoniai aptinka šalia „velnių“ gramzdų šokančius dekoruotus raudonais, rudais, žaliais ir kitokių spalvų apdarais kabliukus. Tada kažkodėl pamiršta mailių ir atakuoja dirbtinį masalą.
Čia vėlgi yra įvairių požiūrių, teigiančių, kad „velnių“ gramzdai imituoja įvairius vandens gyvius, dekoruoti kabliukai taip pat, bet, sutikite, kad meškeriotojui svarbiausia ne išsiaiškinti, kaip yra uš tikrųjų, o tai, kad ešeriai noriai kimba.
Nauja patirtis
Kiekvieną poledinio meškeriojimo sezoną mūsų krašte sukaupiama nauja ešerių viliojimo „velniais“ patirtis. Dabar ji taip pat pasipildė naujomis galimybėmis, kurios šiuos masalus padarė dar veiksmingesniais. Tas galimybes atvėrė naujo tipo fluorokarboninių valų, kurie yra vandenyje nematomi panaudojimas.
Meškeriojant „velniais“ įprasti vienagysliai valai gana greitai dėvisi. Kuo storesnis valas naudojamas, tuo jis ilgiau tarnauja, o svarbiausia, kad storesniu valu geriau slysta dekoruoti kabliukai. Tinkamiausi „velnių“ montažams – 0,25-0,28 mm skersmens valai, tačiau toks tradicinis vienagyslis valas labai pastebimas vandenyje, o štai fluorokarboninis tikrai nebus per storas, nes fluorokarboninis valas vandenyje beveik nematomas.
Be to, montažams galima naudoti ne tik storesnį, bet ir spalvotą, pvz., ryškiai oranžinį valą, kuris gerai matomas ant ledo. Kodėl „velnių“ montažai su fluorokarboniniu valu – žymiai veiksmingesni? Pasirodo, Kuršmarių meškeriotojams tai leidžia žymiai efektyviau panaudoti papildomą – trečia kabliuką. „Velnio“ konstrukcija gana paprasta – tai lašo ar kitokios formos švininis gramzdas, kurio viršutinė dalis paprastai nudažyta juodai arba mėlynai. Viršutinė dalis siauresnė. Joje – kiaurymė valui įverti. Paprastai į ją įveriamas valas, iš kurio surišama kilputė, tačiau prieš tai iš abiejų šonų ant valo užveriami dekoruoti kabliukai, kurie, sumezgus kilpą, kabo iš abiejų šonų.
 |
| Pamario meškeriotojai sukūrė veiksmingesnį „velnią“ su trimis kabliukais |
Kuršmarių meškeriotojai naudoja kiek kitokios konstrukcijos velnių montažus. Ant kilputės be kabliukų dar užveriamas raudonas ar juodas 2-3 cm ilgio kieto plastiko vamzdelis. Jo viduryje pritvirtinamas vienas galas fluorokarboninio valo atkarpos, ant kurios užveriamas dar vienas raudono kirmino imitacija papuoštas kabliukas. Jei naudojamas tradicinis vienagyslis valas iš neilono, šios atkarpos ilgis neviršija 15 cm.
Kai masalas paleidžiamas kristi ant dugno, viršutinis kabliukas nuslysta valu į viršų. Masalui atsitrenkus į dugną, „velnio“ šonuose kabantys kabliukai kelis kartus suplasnoja ir nurimsta, o štai trečiasis trūkčiodamas slenka valu žemyn, kai valas įsitempęs, ir šie kabliuko-imitacijos judesiai pašėlusiai erzina ešerių vaizduotę. Kuo ilgesnė valo atkarpa, kuria kabliukas slysta, tuo didesnis efektas ir gersnis kibimas.
Fluorokarboninis valas stangresnis, o ir naudoti jį galima storesnį, tad ir kabliuko slydimo atkarpą galima daryti ilgesnę – maždaug 30-35 cm ilgio. Fluorokarboninis valas – ne tik stangresnis, bet ir žymiai patvaresnis, todėl jis ilgai išlieka tiesus ir kabliukai juo slysta labai efektingai. Bet, nuo nesuskaičiuojamų smūgių į gruntą metu patiriamų mechaninių apkrovų fluorokarbonas taip pat ilgainiui „pavargsta“. Todėl, pastebėjus, kad jis ima deformuotis, tenka trumpinti valo atkarpą, kuria slidinėja kabliukai, kad montažas neprarastų tvirtumo. Kai minėta atkarpa ilgesnė, pakanka ją šiek tiek sutrumpinti ir vėl viskas tvarkoje. Tad nereikia keisti montažo. Žinoma, galima turėti montažų atsargą, tačiau paprastai toji versija, kuri tą dieną vilioja ešerius geriausiai visada yra tik viena.
