Paprasčiausia versija
Nemuno vandenys tyvuliuoja išsilieję anapus pylimo, o mūsų pusėje negirdimai srovenantis polderio kanalas puikiai tinka pirmajam bandymui sumeškerioti smulkmės žuvienei. Masalai netrukus nugrimzta užmesti, o plūdžių antenos šviečia skaisčiai raudota spalva kaip švyturėliai palei kitą krantą, kur iš vandens kyšo apsemtų žilvičių viršūnės. Nepraeina nė minutė, kai manoji plūdė dingsta po vandeniu. Pakertu ir kaip mat ištraukiu vidutinioką ešerį, o kolega pavymui prie mūsų kranto atplukdo sidabrašonę kuoją, gerokai stambesnę už mano laimikį.
Visomis vandenų arterijomis, kol galutinai nenuslūgs vanduo, dabar migruoja kuojų ir ešerių tuntai. Po šaltojo meto pasninko žuvys dabar neišrankios, sliekas joms – delikatesas. Tad ne veltui meškeriotojai sako, kad balandžio pabaigos ir gegužės pradžios masalas – sliekas. Beje, visai nebūtina šiuo metu ieškoti apkūnių, įmitusių sliekų, nes net ir stambus karšis, karosas ar lynas ir netgi karpis gali susigundyti slieko kąsneliu, likusiu ant kabliuko po eilinės kuojos kibimo. Toks kirmėlės gabaliukas kur kas geresnis kuojų masalas nei visas sliekas, nes kuoja stveria jį neragaudama, o ilgą slieko galą ji ryja ilgai ir ne visada spėja apžioti taip, kad kabliukas atsidurtų žiomenyse. Tačiau ešeriui vilioti ilgas besirangantis sliekas tinka kur kas labiau, nes žadina dryžuotašonių plėšikiškus instinktus. Svarbus dalykas – sliekų aromatas. Tinkamai, viliojančiai kvepia sliekai surinkti pernykštėje komposto krūvoje žūklės išvakarėse, o dar geriau – prieš pat jos pradžią. Žuvys tokį masalą renkasi daug mieliau, nei pabuvusį savaitę ar net kelias dienas sandarioje dėžutėje su sauja juodžemio.
Masalinė
Beje, nors sliekų dabar be vargo galima nusipirkti, laikyti juos reikėtų ne pakuotės dėžutėse, o patogiose masalinėse, iš kurių jau išrūkytas “cheminis” plastiko kvapas. Kaip masalinę paruošti komfortiškam sliekų laikymui? Pirma, reikia ją gerai išplauti vandeniu, kurioje ištirpdyta geriamoji soda (stiklinei šilto vandens – vienas arbatinis šaukštelis sodos). Paskui sausai iššluostyti, priberti pernykščio komposto iki kraštų ir, sandariai uždarius, palaikyti šiltoje vietoje porą savaičių. Paskui masalinė vėl išplaunama, o jos vidus ištepamas saulėgrąžų aliejumi. Po kelių dienų masalinė pasirengusi gabenti į žūklės vietą sliekus ar kitokį masalą. Kad sliekai joje tikrai komfortiškai jaustųsi, masalinė išklojama drėgnomis samanomis arba šviežiai nupjauta žole. Sausame juodžemyje sliekai tampa nejudrūs, netenka “svorio” ir jiems būdingo “aromato”. Pačiomis geriausiomis laikomos medinės masalinės, tačiau ją teks išmesti, jei nors kartą pamiršite iškratyti po žūklės sliekus ir jie sušus. Blogiausia, kad tai pastebėsite tik kitą savaitgalį, kai jums vėl prireiks masalinės. Sliekai jau skleis tuo metu nemalonų kvapą, kuris įsigeria į medį ir pašalinti jo jau niekada nepavyks. Jei naudojate tokią masalinę su “kvapeliu”, tai nesistebėkite, kad jus persekioja nesėkmės.
Kadangi daug meškeriotojų žuvis gegužę vilios sliekais, tai ne pro šalį jiems priminti, kad derėtų ir kabliukus tinkamus šiam masalui pasirinkti. Tokie kabliukai žymimi terminu “baitholder”, nes ant jų kotelių – dvi užkartėlės, trukdančios kokiam nors gudruoliui lynui meistriškai nutraukti slieką nuo kabliuko ir palikti meškeriotoją su nosimi.
Pasirinkimo problemos
Gegužę meškeriotojams dažnai iškyla pasirinkimo problemos: kimba viskas, kimba gerai, bet vsur nesuspėsi. Ypač problemiška spiningininkams – norisi ir lydekų, ir ešerių, ir salačių, ir šapalų žūklę išbandyti. Spiningavimas šiuo metu – ypač dinamiškas, todėl gegužinio lydekavimo neįmanoma palyginti su niekuo, nes dantytosios plėšrūnės kimba visą dieną, ypač šiltu, ūkanotu oru. Kita vertus ir aptikti lydekas lengviau nei kitu metų laiku, nes prie sėklių jas vilioja pirmąją gegužės savaitę lengvas grobis – neršiantys ešeriai, o arčiau krantų, prie besidriekiančių išilgai jų vandens augalų atvašynų antrąją mėnesio dekadą lydekas suvilioja triukšmingas kuojų nerštas. Tose vietose gegužę galima sugauti stambių lydekų, kurios trumpam palieka įprastas gelmes ir išsirengia puotauti kuojų nerštavietėse.
Gegužę veiksmingi visi spiningo masalai, todėl spiningininkai dažniausiai lydekas vilioja jau išbandytais masalais – kas vobleríais, kas blizgėmis, o kas guminukais. Tačiau teisinga ir tai, kad nerasi spiningininko, kuris nenorėtų išbandyti kažką naujo. Matyt, kiekvieno spiningininko širdies kertelėje esama vietos polėkiui, tėtušį Kolumbą viliojusį perplaukti vandenyną. Todėl po žūkladėžės revizijos leidžiamasi į parduotuvę pasidomėti naujienomis. Tai ypač verta padaryti, jei vyskite meškerioti į nepažįstamas žūklavietes. Tenykščių lydekų skonis gali gerokai skirtis nuo pažįstamame kaip penki vienos rankos pirštai vandens telkinyje įsikūrusių giminaičių. Todėl žūkladėžėje reikia turėti platoką masalų pasirinkimą.
Kur pirmiausia vykti? Mėnesio pradžioje tinkamiausi vilioti lydekas – seklesni ir greičiau įšylantys ežerai ir tvenkiniai, antros dekados pradžioje aktyviai pradeda medžioti lydekos upėse, o mėnesio pabaigoje išsijudina ir giliuose vandenyse gyvenančios margašonės.
Datos ir centimetrai
Gegužė – ne tik didelių galimybių, bet ir žūklės apribojimų metas. Nepamirškite:
- nuo kovo 1 d. iki gegužės 20 d. draudžiama sterkų žūklė;
- nuo kovo 1 d. iki gegužės 15 d. draudžiama kiršlių žūklė;
- nuo balandžio 1 iki gegužės 15 d. draudžiama salačių žūklė;
- nuo balandžio 20 iki gegužės 20 d. Nemuno deltos regioninio parko teritorijoje draudžiama karšių žūklė.
Dugninės objektai
Besikalanti tvenkinių ir ežerų pakrantėse smaragdinė žolė – ženklas, kad prasideda įdomus metas dugninių meškerių gerbėjams. Dabar ypač populiarus meškeriojimas dugninėmis meškerėmis su virpančiomis viršūnėlėmis. Meškeriojimas tokiu įrankiu – labai gyvas procesas, nes virpanti viršūnėlė – idealus kibimo signalizatorius, o tokia meškere labai paranku žvejoti srovėje žiobrius, upių užtakiuose – plakius ir karšius. Dugninė įtvirtinama specialiame laikiklyje, kuriame galima išdėstyti porą meškerykočių. Jei šį įrangos komplektą papildysite sulankstoma kėdute, žūklė taps šauniu poilsiu.
Dugninė su virpančia viršūnėle ypač tinka meškerioti atsargius lynus, kurie kimba beveik nepastebimai ir ilgai žaidžia su masalu. Gegužę lynai kimba ne tik žolėtose pakrantėse, bet pasirodo ir atvirose vietose, kur kur plyti dumblėtas dugnas ir atabradai su staigiu slenksčiu, nyrančiu į gelmę. Lynų meškeriojimas gegužę prasideda aukštant ir trunka kelias valandas. Tačiau būtent gegužę saulėtu oru šios paprastai baikščios ir įnoringos žuvys ragauja masalus visą dieną.
Plakiai ir karšiai – kitas dugninės objektas. Gegužę šios žuvys migruoja ir pakankamai aktyviai maitinasi. Šiuo metu jų žūklė ypač sėkminga giliose upių senvagėse bei šalia jų, kur yra duburių su sukūriuojančia srove. Masalas, kaip ir lynų atveju, tinkamiausias – sliekas, tiksliau sliekų vėrinukas. Tad gegužę galimybių – aibė, todėl neprasnauskite geriausio meškeriojimo sezono meto.
 |
| Autor. lentelė: Orientyrai: žūklavietės ir masalai |
