Prioritetas – laimikis
Kiek daug reiškia rankšluostėlis rankom nusišluostyti, supranti, kai, ištraukus žuvį ir nusegus ją nuo kabliuko, nėra kur rankų nusimazgoti. Smulkmena, bet svarbi, nes tenka gleivėtais delnais imti meškerykotį, tačiau, kai įlipi į laivą, kuriuo plauksi meškerioti į jūrą ir pamatai, kad nėra kur padoriai prisėsti, supranti, kad to jau nepavadinsi smulkmena.
Kažkada į tokius nepatogumus žiūrėjom pro pirštus ir kaip normalūs piliečiai galvojom, kad ši padėtis – laikina. Juk dabar kompiuterių era, skatinanti pažangą visose srityse. Regis, turėjo ji neaplenkti ir mūsų jūrinio meškeriojimo laivyno. Žinoma, ji ir nepalenkė, tačiau tik privačiame mažojo laivyno sektoriuje, nes visi, kas turi galimybes, įsigijo savo laivus, aprūpintus tinkama įranga ir užtikrinančius reikiamą meškeriojimo komfortą.
„Visuomeninio“ sektoriaus permainos beveik nepalietė. Sezonas keitė sezoną, tačiau tie patys laivai, laikas nuo laiko šiek tiek padažomi, kad rūdys nebadytų akių, kasmet siūlė meškeriotojams tos pačios kokybės paslaugas ir tebesiūlo jas iki šiol. Kas čia stabdo pažangą? Lėšų stygius? Labai abejotina, nes priešingai rinkos dėsniams paklausos šioms gerokai atsilikusioms nuo standartų paslaugoms niekada nestigo, kaip nestinga ir dabar. Vadinasi, investicinės galimybės taip pat buvo ir tebėra. Kur šuo pakastas?
Vienas priekrantės žvejys, su kuriuo kalbėjau apie laimikius, norėdamas susidaryti realų vaizdą apie dabartinius jūros žuvų išteklius, atsakydamas į šį mano klausimą, pasakė, kad didžiąją daugumą plaukiančių į jūrą meškerioti domina laimikio kiekis. Šie meškeriotojai nekelia ypatingų reikalavimų, tačiau didelis nepasitenkinimas kyla, jei kapitonui nepavyksta aptikti menkių tunto. Jie atvirai sako, kad atvažiavo prisigaudyti žuvies, o nesėkmės atveju jaučiasi išmetę pinigus į balą. Šiuo atveju – į jūrą, tačiau tai nekeičia reikalo esmės. Vadinasi, atsilieka ne tik laivų įrangos ir meškeriojimo sąlygų juose modernizacija, bet nepasikeitė ir meškeriotojų prioritetai. Jei pavyksta sumeškerioti kelias dėžes menkių, laivo samdytojai būna laimingi kaip litą radę, tačiau jų veidai primena piratų laivo įgulą, jei žuvys jūroje nekimba.
Pataikavimo logika
„Įgulos“ rūstybę užsitraukti vengia kiekvienas kapitonas, tačiau kas tada privalo palaikyti tvarką ir suteikti išvykai reikiamą toną. Kad klientai nerodytų nepasitenkinimo, reisų į jūrą metu pro pirštus žiūrima į daugelį dalykų. Kažkada daugelis plaukiančių į jūrą meškeriotojų menkai įsivaizdavo, kad net ir absoliutaus štilio sąlygomis reisas į jūrą susijęs su rizika ir dažniausiai pirmą kartą išgirsdavo, jog reikia viso reiso metu vilkėti gelbėjimo liemenę. Dabar ši tvarka – privaloma. Žinoma, standartinė gelbėjimo liemenė – gana nepatogi ir gerokai varžo judesius, tačiau plaukiantieji priversti naudotis tuo, kas yra laive, nes vienai išvykai niekam nė į galvą neateina įsigyti patogią automatinę liemenę, kuri ne ką didesnė už striukės apykaklę.
Tad dažnai „patyrusiais jūrų vilkais“ save laikantys meškeriotojai ignoruoja reikalavimą vilkėti liemenes ir nusimeta jas, kai laivas išplaukia pro jūros vartus ir dingsta iš laivybos inspektorių akiračio, o tie, kurie linkę laikytis tvarkos, tačiau pasijutę nekomfortiškai pamano, kad nieko blogo neatsitiks, jei paseks „patyrusiųjų“ pavyzdžiu ir taip pat išsineria iš liemenių. Paprastai laivų įgulos nariai tokių savivaliavimų „nepastebi“, kad reiso metu atmosfera būtų draugiška ir šilta.
Pro pirštus žiūrima ir į stikliuko kilnotojus? Kiekvienas kapitonas nutyli ir tiek, kai „dėl šilumos“ išlenkiamas vienas šimtelis, o paskui antras. Visai kitokia būtų jų reakcija, jei ant denio klojėtų danga, sumažinanti tikimybę paslysti. Tokią dangą ne taip paprasta numazgoti, jei kurį nors „šilumos mėgėją“ užsups ir tas ims „ožius lupti“ tiesiai ant denio. O pliką metalą užtenka vandeniu nupilti.
Apie besaikį žuvų gaudymą taip pat neverta kalbėti, nors būtent atsakingi už reisą turėtų paaiškinti įsisiūbavusiems „meškeriotojams“, kad yra leistinos ribos. Tačiau kas tam ryšis. Žodžiu, visi šie dalykai vyksta todėl, kad nežinia kaip pasiseks reisas, nes, pasak vieno meškeriotojus į Baltiją plukdančio kapitono, visada yra tikimybė, kad nekibs.
Plaukiam kuo pakliuvo
Plukdymo meškerioti į jūrą paslauga – nepigi, tačiau šiandien kalbame ne apie kainas, o apie tai, kad toji paslauga – nepakankamai profesionali ir kokybiška. Pirmiausia, laivų įranga – absoliučiai voliuntaristinė. Geriausiu atveju pagrindiniu jos elementu yra suolai. Tiesa, jie čia atsirado anaiptol ne meškeriotojų poreikiams tenkinti, o tam, kad būtų kur susodinti keleivius. Mat dauguma laivų, šiandien siūlančių savo paslaugas meškeriotojams, verčiasi kuo pakliuvo ir dažniausiai plukdo nuo Danės krantinių į Jūrų muziejų keleivius, jei nepasitaiko užsakomasis reisas. Beje, užsakomasis – tai nebūtinai reisas į jūrą – labai dažnai tuos laivus užsako iškyloms su puotų elementais.
Tokių pramoginių reisų publika dar mažiau reikli nei meškeriotojai. Svarbu, kad būtų kur užkandą išdėlioti, o tam tinka ir mašinų skyriaus liukas, apdengtas brezentu. Pasak vieno atsitiktinai sutikto tokio reiso užsakovo, svarbiausia – egzotika. Išlenkti stikliuką ant bangų ne kasdien pasitaiko. Meškeriotojų poreikiai kur kas didesni. Kiekviename didesniame laive ant denio turėtų būti įrengtas specialus stalas, kur galima būtų paguldyti žūklei ruošiamus meškerykočius, o šalia jo ar kitoje vietoje – keliolika laikiklių meškerykočiams įtvirtinti. Keista, kad net tokioms investicijoms rankos nekyla, nors stalas praverstų iškylautojams, o laikikliais gali būti reikiamo skersmens praktiškai nieko nekainuojantys vamzdeliai, privirinti prie kokio nors stovo. Tad nėra ko kalbėti, kad prie bortų ranktūrių taip pat būtų pritaisyti meškerykočių laikikliai, nors jie būtini, esant net menkiausiam bangavimui. Kai reikia keisti masalą, meškerykotį į bortą neatremsi, nes slysdamas jis gali truktelti valą ir stambaus kalibro kabliukas kaip mat įsmigs į pirštą ar delną. Tad patyrę meškeriotojai meškerykočius guldo ant denio, o čia jį gali užminti pro šalį besispraudžiantis kolega. Trekšt, ir teks ieškoti atsarginio įrankio.
Laivo denis turėtų būti suskirstytas sektoriais, kad kiekvienas meškeriotojas žinotų savo vietą, o į sektoriaus įrangą turėtų įeiti ne tik meškerės laikiklis ant borto, bet ir vieta įtvirtinti dėžę, į kurią metamas laimikis, kad nereikėtų jo nešti per visą laivą. Nepritvirtintos dėžės – nepageidaujamos, nes, kylant bangai, jos ima klajoti po denį. Greta sektoriaus turi būti vieta, kur galima prisėsti pailsėti. Beje, reikalinga ir vieta žūkladėžei su įrankiais ir masalais saugiai pasidėti. Sektoriai turi būti pakankamai erdvūs, kad perdaug energingi reiso dalyviai, keldami per bortą laimikį, spurdantį ant kabliuko, neužkabintų azarto įkarštyje kolegos.
Dar vienas būtinas įrangos elementas – šiukšliadėžės ir peleninės. Pastarąją galbūt pasiseks rasti kapitono kajutėje, tačiau keleiviai nuorūkas svaido per bortą. Žodžiu, daugelyje meškeriojimui jūroje, neva, pritaikytų laivų, nepamatysime nieko panašaus, nes, tariant vieno iš kapitonų-veteranų žodžiais, savininkai nenori investuoti į laivus nė cento ir spaudžia viską, kas įmanoma, iš kiekvieno variklio apsisukimo. Na, o mes, meškeriotojai, neturėdami rimtos alternatyvos, plaukiam į jūrą kuo pakliuvo.
Neišnaudotos progos
Savo laiku žvejams verslininkams buvo aiškiai sakoma, kad tralais gelmę šukuojančių laivų šalyje yra per daug ir siūloma nebloga išeitis – persikvalifikuoti arba, kitaip tariant, pritaikyti savo laivus pramoginėms reikmėms. Šis siūlymas buvo remiamas finansiškai, tad, vadovaujantis sveiku protu, jis atrodė viliojančiai ir žadėjo neblogas perspektyvas. Daugelis savininkų aiškiai matė, kad utopiška bandyti pertvarkyti senuosius botų ir seinerių tipo žvejybos laivus taip, kad jie atitiktų ES versliniams laivams keliamus reikalavimus. Pernelyg didelės sąnaudos, o jų kaštai tokie neįkandami, kad pelno galėtų tikėtis tik dabartinių laivų savininkų anūkai.
Tad suvokiantys realią padėtį nereanimuojamų verslinės žvejybos laivų savininkai pasirinko kompensacijas ir laivus atidavė į metalo laužą, nes kito verslo jie neįsivaizdavo, tačiau visiškai nesuprantama, kodėl galimybėmis deramai įrengti ir pritaikyti savo laivus meškeriojimo jūroje reikmėms nepasinaudojo tie savininkai, kurie planavo šią veiklą ir jos ėmėsi? Galima tikėti vienos laivus pertvarkančios dirbtuvės pamaryje šeimininku, teigiančiu, kad lietuviai sugeba sutaupyti ten, kur europietis nė neįsivaizduotų esant tokių galimybių, ir laivų pertvarkymui skirtas kompensacijas sutaupė, o laivų pertvarkymas buvo grynai kamufliažinis, skirtas ataskaitoms ir komisijoms. Galima šia versija netikėti ir remtis šaltiniu iš žemės ūkio ministerijos, jog meškeriojimui jūroje skirti laivai prastai įrengti ne todėl, kad lėšos buvo sutaupytos ir kad jų savininkai vengia bet kokių investicijų, o priežastis – meškeriojimo jūroje laivams keliamų reikalavimų ir standartų bei meškeriotojų poreikių neišmanymas. Esą, reikėjo rengti seminarus, vežti tų laivų savininkus, kapitonus ir įgulas pasisemti patirties, pamatyti viską savo akimis. Tačiau, pavarčius ano meto spaudos kronikos skiltis, matyti, kad ir seminarų ir patirties samstymo nestigo, o rezultatas – keistas. Turime nei pramoginėms reikmėms, nei verslinei žvejybai, nei meškeriojimui jūroje netinkamą flotilę. Joje teko matyti laivą, kurio denio perimetru įrengta kažkas panašaus į vidurkį tarp pusmetrinio aukščio pakylos ir suolo. Denio jūreivis man paaiškino, kad taip patogiau susodinti keleivius, plukdomus į Jūrų muziejų, o meškeriotojai puikiausiai ant tos „improvizacijos“ gali stovėti ir gaudyti menkes. „Improvizaciją“ nuplauni ir ji vėl tinka sodinti keleivius. Po tų žodžių nejučia apsižvalgiau, kur sukabinti gelbėjimo ratai ir pamačiau juos ant vairinės viršaus. Jei kas persiverstų ber bortą, ratą galima būtų pasiekti ne greičiau kaip per tris minutes, o per tą laiką laivas atsidurtų už puskilometrio nuo objekto, kuriam tas ratas gyvybiškai reikalingas. Išvada neguodžianti – meškeriojimo jūroje flotilės laivai ne tik prastai pritaikyti meškeriotojų reikmėms, bet ir nepakankamai saugūs, o avarinio gelbėjimo veiksmų planai juose – neapgalvoti ir tinkamai neparengti.
Išimties paieškos
Kai meškeriojimo jūroje laivų būklės vidurkis buvo aiškus, užsibrėžiau uždavinį rasti išimtį, kuri pirštu prikišamai rodytų, jog įmanomi ir kitokie variantai, kad galima teikti kokybišką paslaugą. Pirmiausiai uostelio prie Klaipėdos pilies prižiūrėtojas man patarė kreiptis į vieną „Aisės“ vadovų Audrių Jakštą, kurio laivas plukdo meškeriotojus į jūrą, tačiau patikslinau, kad ieškau didesnio, reisus į tolimus jūros rajonus galinčio atlikti laivo ir išgirdau, kad vienas toks laivas yra, bet jis kitur švartuojasi. Kur? Vyrukas skėstelėjo rankomis, tačiau padėjo atsitiktinumas.
Meškeriotojas nuolat susiduria su situacijomis, kur daug reiškia smulkmenos, todėl, kai pamatai laivą, kurio įranga iškart krenta į akis ir iškalbingai byloja apie jo paskirtį, negali praeiti pro šalį. Žingsniuodamas į perkėlą Šiauriniame rage pamačiau prie Danės krantinės prišvartuotą neįprasta juoda spalva nudažytą jūrinį katerį „Toras“, ir tapo aišku, kad, esant galimybei, visada norėčiau leistis į reisą būtent juo. Regis, niekuo ypatingu jis neišsiskiria, tačiau užtenka žvilgtelti į denio įrangą, kurioje integruoti visi elementai, užtikrinantys ne šiaip reikiamas meškeriojimui sąlygas, o paties meškeriotojo komfortą, kad taptų aišku, jog laivas rengtas būtent meškeriojimui jūroje. Laivo kapitonas Anatolijus Šidlauskas papasakojo, kad „Toras“ prieš ketverius metus įsigytas iš Vokietijos pakrančių apsaugos tarnybos. Laivas labai greitas, tačiau, kad jis taptų meškeriojimo laivu, teko gerokai paplušėti. Pirmiausiai daugiau kaip dvigubai buvo praplėstas antstatas, kad atsirastų patogi kajutė meškeriotojams, nugludinti visi aštrūs kampai, sumontuota navigacinė įranga, leidžanti plaukti tirštame rūke, gelmės žvalgymo aparatūra, įsigyti meškeriojimo įrankiai, o tada sutvarkyta denio įranga.
Apgalvota kiekviena detalė
„Toro“ pirmagalyje įrengti suoleliai, kurie išdėstyti taip, kad, žengęs žingsnį nuo denio perimetrą juosiančių ranktūrių, iškart gali patogiai prisėsti. Kiekvienam aišku, kad tai labai svarbu, kai šlapias denis sūpuojasi po kojomis, o tu sumanai pakeisti masalą ar tiesiog pailsėti, o sėdėti, kaip ne viename laive tenka, ant denio liukų, knechtų ar kitų anstato detalių – nepatogu. Kad, prisėdus atspūsti, nereiktų meškerykočio su sunkiasvoriais masalais statyti tarp kojų, prie denio ranktūrių pritvirtinta serija meškerykočių laikiklių.
Kita svarbi detalė – už antstato integruotas stalas, kurio ilgis atitinka standartinio meškerykočio ilgį ir kuris nepakeičiamas, kai reikia paruošti spiningą ar dugninę žūklei arba atviroje jūroje pertvarkyti įrankio sąrangą. Dar viena detalė: dėžės laimikiui suguldyti išdėstytos taip, kad nesipainiotų po kojomis. Geru oru labai praverčia stalas, įrengtas vairinės užuovėjoje, kurio nemainytum į geriausią restoraną. Beje, ši paralelė neatsitiktinė, nes „Toro“ kokas rūpinasi meškeriotoju maitinimu viso reiso metu, tad su savimi nereikia tempti maisto atsargų. Abipus stalo – suoleliai, ant kurių susėdus smagu papietauti, žvelgiant į begalinį jūros tolį. Na, o tokią laivo paskuigalio įrangą retai kur pamatysi: ten įrengti atliekų konteineriai ir laimikio dorojimo stalai, tarp kurių – rūkyklos ir kepsninės funkcijas atliekantis metalinis židinys. Tad, panoręs, gali paragauti ką tik sugauto laimikio kepsnio. Regis, smulkmenos, tačiau jų visuma išvyką į jūrą nuspalvina smagiomis spalvomis.
