Štai čia renkasi ŽŪKLĖS draugai
Ankstyvas startas
Kaip visada, taip ir tą laimingąjį rugpjūčio 19 dienos rytą, meškeriotoją žadintuvas pabudino trečią valandą ryto. Iki senojo ežero iš Jonavos netoli, tad apie ketvirtą valandą Virgis jau buvo vietoje, įprastoje vietoje užmetė meškerę ir netrukus jau traukė į krantą pirmąjį užkibusį lyną. Būtent šių žuvų gaudyti jonaviškis dažnai vyksta į minėtą žūklavietę. Tą dieną dar su tamsa Virgiui užkibo du nemaži lynukai, o apie penktą ryto, kai ėmė švisti, užkibo dar viena žuvis, kuri taip sulenkė liauną meškerykotį, kad tas ne juokais subraškėjo. Tik prie pat kranto atvilkus galiūną, paaiškėjo, jog tai ne lynas, bet didžiulis karosas. Iš pirmo žvilgsnio meškeriotojui pasidingojo, kad karosas – kokių 2-3 kg svorio, tačiau vėliau, laimikį pasvėrus svarstyklėmis, pasirodė, kad jonaviškiui užkibo rekordinis egzempliorius, sveriąs 4 kg 30 g. Po rekordinės žuvies tą rytą niekas daugiau nesusidomėjo siūlomu masalu. Matyt, dvikova su tokiu gigantu, sukėlė daug triukšmo, kuris išbaidė atsargius lynus.
Ypatinga taktika
Viename sekliame, užželiančiame ir sunkiai prieinamame ežerėlyje Virgis plūdine meškere mėgsta meškerioti lynus, o kad mažieji nevargintų (nedidukai jo nedomina), ant kabliuko veria „puokštę“ musės lervų ir žuvų niekada nejaukina biriu ir smulkiu jauku, kuris privilioja kuojas, o lynams tokia draugija nepatinka. Taip pat iš masalų išbraukė sliekus ir kukurūzus. Lynų kibimą atspėti nesunku – po keleto niuktelėjimų plūdė ima važiuoti, tada belieka tik laiku pakirsti, kad žuvis nespėtų pasiekti vešlią vandenžolių juostą. „Sliekas nieko verto neprivilioja, – sako Virgis. Lynas jį bando, ragauja, o rimtai nenuryja“. Geriausias masalas – musės lervos, teigia Virgis, ir veria jų ant kabliuko po 7-8 vnt. Lervos būtinai turi būti gyvos, jei subliuško, kibimo nelauk. Tad svarbi smulkmena – aštrus, nežalojantis masalų kabliukas. Jaukas – tik šviežia, minkšta, ne pati brangiausia juoda duona, suminkyta su pakepintomis aliejuje išlukštentomis saulėgrąžomis. Saulėgrąžos kepinamos keptuvėje, kad nepridegtų – įpilama truputį aliejaus ir labai atidžiai maišoma. Tinkamai pakepintos saulėgrąžos – sausos ir traškios. Jauką Virgis suberia kiekvieną kartą toje pačioje vietoje ir užmeta šalia viena kitos dvi plūdines meškeres.
Tinkami įrankiai
Plūdė, kurią naudoja Virgis, lengva. Gylis ežere nedidelis, tik apie 1,2 m, todėl sunkesnė plūdė netinka. Kadangi lynai kimba patamsyje, tai plūdę įžiūrėti sunku, todėl būtina prie jos prisegti blankų švyturėlį, nes žuvys gali baidytis pernelyg ryškios šviesos. Tad švyturėlį Virgis įžiebia vakare, kad iki ryto jo švytėjimas apsilptų. Tokio prigesusio švyturėlio lynai nebesibaido, bet jo šviesos pakanka įžiūrėti plūdę ir kibimą apyaušrio sambrėškose. „Shimano Catana 420“ meškerykotis su patikimai veikiančia „Shimano Catana“ rite Virgiui tą rytą buvo tikrai patikimas pagalbininkas varginant rekordinį karosą žolėtame ežerėlyje, nes pagrindinio valo storis – vos 0,18 mm, o pavadėlis dar plonesnis – 0,14 mm skersmens. Tik patikimi pavadėliai ir tinkamai sureguliuotas valo nuslydimo mechanizmas padėjo sušvelninti per 4 kg sveriančio karoso pasimuistymus ir išlaikyti monstrą atvirame plote, kad jis neįplauktų į augalijos tankmę, nors karosas ir labai stengėsi pasiekti išganingą ruožą.
Meškerės montažą lynams gaudyti Virgis sukomponuoja tokį, kad iš vandens kyšotų tik dalis plūdės antenos su švyturėliu, o svarelis laisvai slankiotų valu, kurio gale – sukutis. Prie jo rišamas pusmetrinis pavadėlis. Ilgo pavadėlio reikia todėl, kad dalis jo gulėtų ant dugno kartu su kabliuku ir masalu, o svarelis kabotų virš dugno ir augalijos. Toks montažas ne kartą pasiteisino ir padovanojo ne vieną smagią akimirką meškeriojant kilograminius lynus bei nudžiugino rekordiniu auksašoniu karosu.
