Žvilgsnis į praeitį
Pasitikti rytą ant Senos tilto ir stebėti kaip virš šimtų romanų svarbiausiu herojumi tapusio miesto teka saulė yra vienas įdomiausių reginių, kurio įspūdis išlieka atmintyje visam gyvenimui. Paryžiuje ieškodamas tiksliausiomis, mano manymu frazėmis sugebėjusio rašyti apide žūklę rašytojo pėdsakų, supratau, kad reikia imtis romane „Angelai ir demonai“ aprašytos taktikos, o tiksliau – skaityti jo kūrinius ir ieškoti pavaizduotų vietų.
„Kelionių apybraižų autoriai aprašinėjo Senos meškeriotojus kaip pakvaišėlius, kurie niekad nieko nesugauna, – ironizavo „Šventėje, kuri visada su tavimi“ įžvalgusis rašytojas, kurio sieloje iki paskutinės akimirkos nemirė reporteris, puikiai išmanęs meškeriojimo meną, – bet iš tikrųjų šis užsiėmimas buvo rimtas ir pelningas. Dauguma jų meškeriojo todėl, kad gyveno iš nedidelių pensijų, kurias infliacija padarė visai menkas, o kiti tiesiog mėgo žūklę ir meškeriodavo, kai tik turėdavo laisvo laiko. Aš dažnai įdėmiai stebėdavau meškeriotojus, nes man buvo įdomu ir naudinga gilintis į jų sugebėjimus ir patirtį, ir man kėlė pagarbą faktas, kad yra žmonių, kurie tokiame dideliame mieste rimtai gaudo žuvį rimtai ir parneša laimikį savo šeimoms, o jų žmonos kepa sužvejotas meškerėmis žuvis „friture“ būdu“.
Lygiai taip pat Senoje sumeškeriota žuvis būdavo skrudinama aliejuje krantinių restoranų virtuvėse. Dar pernai, kaip ir prieš dešimt metų šiuose restoranėliuose nuo ankstyvo ryto virdavo gyvenimas. Pašėlęs malonumas būdavo pusryčiauti po pablukusiais dryžuotais tentais, ant kurių buvo užrašyti tokie pat pablukę pavadinimai, bet svetimšaliui, atsidūrusiam krantinėje, svarbiausias būdavo pakankamai įskaitomas žodis – Paris. Ir to užtekdavo, nes, gurkšnodamas neįtikėtinai kvapnų “espresso”, kurio skoniui pabrėžti padavėjas atnešdavo mikroskopinę taurelę armanjako, galėdavai valandų valandas stebėti Senos meškeriotojus.
Kairiajame Senos krante priešais Paryžiaus katedrą visada apstu meškeriotojų, įdėmiai stebinčių plūdes arba dugninių signalizatorius. Bet tą 2001 metų rugsėjį jų vietas užėmė sportinės žūklės garsenybės, nes Prancūzijos sostinėje vyko Pasaulio žūklės plūdine meškere čempionatas. Tą rugsėjį dar daug kas Paryžiuje prisimena, nes Senos krantinės sudrebėjo nuo anglų sirgalių riksmo, kai nacionalinė britų rinktinė iškovojo šio čempionato auksą. Turbūt tokį pergalingą anglų siautulį prancūzai patyrė pirmą kartą po vadinamojo šimtamečio karo.
Žvejų liudijimai
Meškeriotojų profesionalų nedomina sąsajos su tolima istorine praeitimi ir, prisimindami pasaulio čempionatą Paryžiuje, jie visada pabrėžia, kad ūkanotojo Albiono meškeriotojai sugebėjo prisivilioti įtarius Senos karpius. Būtent solidaus laimikio svoris atnešė taškus, kurie lėmė anglų meškeriotojų pergalę.
Šis faktas buvo nuodugniai komentuojamas viso pasaulio meškeriotojams skirtuose leidiniuose ir pavadintas pavyzdiniu taktiniu britų manevru. Mat, paprastai, norint laimėti tokio rango turnyrą, reikia ne tik turėti gerus įrankius, išmanyti žūklę, bet ir nusitaikyti į konkrečią žuvų rūšį, galinčią pelnyti daugiausiai taškų.
Žvejojant Senoje nuspėti tokį dalyką – sunki užduotis, nes upės ichtiofaunos sąraše – aukšlės, baltieji amūrai, ūsoriai, kartuolės, karšiai, plakiai, karosai, šapalai, gružliai, skersnukiai, meknės, raudės, lynai, strepečiai, vėgėlės, pūgžliai, jau minėti karpiai bei dar dešimtis rūšių. Tačiau pasakoju tai ne norėdamas pailiustruoti sunkumus, su kuriais susiduria didelių žūklės turnyrų dalyviai, o, norėdamas pabrėžti, kad čempionato metu sužvejotą žuvį galima buvo drąsiai valgyti.
Čempionato išvakarėse daugelis Paryžiaus leidinių ėmė inte rviu iš vietinės garsenybės – Filippo Pikaro, kuris aktyviai žvejoja Senoje nuo 1975 m. ir ketvirtį amžiaus vedė tikslią savo laimikių apskaitą: per tą laiką jis praleido žūklėje 8000 valandų ir sugavo 41 000 žuvų. F.Pikaras dažniausiai tikslingai žvejodavo dugnine ungurius, nes ši žuvis jam gardžiausia, tačiau žvejo laimikių sąraše – taip pat yra solidūs šamai, sterkai, ešeriai ir karpiai, o iš viso jame – dvidešimt rūšių žuvų. F.Pikaras ne šiaip Senos meškeriotojas, o gyva Paryžiaus legenda, nes jis puoselėjo Prancūzijos sostinės žvejų tradicijas ir mokydavo žūklės meno grupę moksleivių, o taip pat informuodavo žurnalistus, kaip Senoje kimba žuvys. Būtent F.Pikaras praėjusio čempionato metu stebino turistus, pasakodamas, kad Senoje sužvejotą žuvį galima valgyti.
Miglota ateitis
Sena – nešvariausia Europos upė, o joje gyvenančios žuvys užterštos didžiuliais kiekiais polichlorido difenilu, tame tarpe ir ypač pavojingu pirelenu. Senos žiotyse šių medžiagų koncentracija 50 kartų viršija leistiną ribą. Tai labai bloga žinia, nes ši medžiaga sukelia endokrininius ir vėžinius susirgimus. Tokia ekologų išvada, supurčiusi žuvies restoranų verslą.
Sena – nešvariausia Europos upė, o joje gyvenančios žuvys užterštos didžiuliais kiekiais polichlorido difenilu.
Žinoma, kai stovi ant Šv.Luji salos krantinės parapeto galvoji ne apie chemines medžiagas, o apie šamus. Mat aplink salą esanti akvatorija garsėja tarp Paryžiaus meškeriotojų kaip stambių šamų buveinė. Iliuzija būtų manyti, kad vieną didžiausių pasaulio megapolių kertanti upė išvengtų nuotekų, o tuo labiau gausaus prietekio iš lietaus kanalizacijos po menkiausios dulksnos. Man pačiam teko matyti, kaip per lietų Senos tėkmės paviršių padengė vaivorykštinė naftos produktų plėvelė. Ir nieko čia stebėtino, nes miljonai automobilių Prancūzijos sostinės gatvėmis negali riedėti nepalikdami jokių pėdsakų, t.y. neišmesdami švino oksidų, tepalų likučių, kuriuos nuo asfalto nuplauna lietaus lašai.
Kai buvo paskelbti Senos ekologinės būklės tyrimų rezultatai, Paryčiaus sostinės spauda ironiškai pajuokavo, kad reikia ieškoti sąsajų tarp ekologų išvadų ir mados pasaulio, nes pirelenus ir paralenus galima rasti praktiškai visų šiandien kosmetikos ir parfumerijos gaminamų produktų sudėtyje. Beje, minėtame tyrime nuosprendis paskelbtas ne tik Senai, bet ir kitoms didžiosioms Prancūzijos upėms – Mozeliui, Ronai, Somai.
Nors iš pažiūros niekas nepasikeitė ir prie Šv.Luji salos dešimtys paryžiečių smagiai diskutuodami žvejoja aukšles, tačiau šiandien visi jau žino, kad sužvejotą laimikį geriau paleisti, o krantinių restoranai, nenorėdami prarasti verslo, žuvies garsiesiems kepsniams atsiveža iš švarių Europos regionų.
