Naujas laimikis – nauja taktika
Kai papučia stiproki vakarų vėjai ir sutrinka vandens apykaita tarp Kuršių marių ir jūros, Danės žiotyse kimba prieš porą sezonų dar buvę egzotika grundalai. Šios žuvys maisto ieško tik ant dugno, todėl jas parankiausia gaudyti dugninėmis meškerėmis, tačiau Danės upe nuolat praplaukia jachtos ir kiti mažieji laivai, todėl į vagą užmesti dugninę pavyksta trumpam laikui. Žinoma, grundalus gaudyti galima ir plūdinėmis meškerėmis, tačiau plūdė ne visada tinkamai signalizuoja, kad plačiažiobtis jau užkibo. Mat, grundalas – pasalūnas ir grobio neieško, plaukiodamas po akvatoriją, o laukia užuolandoje arba tiesiog prigludęs prie dugno, kol tėkmė atplukdys ką nors į panosę.
Šių žuvų priekiniai pilvo pelekai – beveik suaugę, todėl grundalas suraito iš jų piltuvėlį, kuriuo naudojasi kaip siurbtuku, prilipdančiu žuvį prie dugno, kad galėtų išsilaikyti ir stiprioje srovėje. Kai masalas atplaukia iki grundalo, jis suryja jį, nesijudindamas iš vietos, ir laukia naujos porcijos. Kai kimba ešerys arba kuoja, grobį jis čiumpa ir neša į šalį, tad plūdė paneria, o, kimbant grundalui, plūdė smygso toje pačioje vietoje ir nejuda. Meškeriotojas gali plūdės niuktelėjimo laukti pusvalandį, bet taip ir neišvys jo, nors grundalas masalą jau virškina. Suprantama, jog nesunku laikas nuo laiko truktelti valą ir įsitikinti, kad grundalas dar neužkibo, bet, ištraukus žuvį, atsiranda kitas keblumas. Grundalas būna taip giliai įrijęs masalą, kad išsegti be chirurginės operacijos kabliuką praktiškai neįmanoma, o „lupant“ jį jėga, dažniausiai trūksta pavadėlis. Todėl uostamiesčio meškeriotojai sugalvojo naują taktiką – atsisakė plūdės.
Signalizatorius – meškerykočio galiukas
Panaši meškeriojimo taktika prieš ketvirtį amžiaus buvo taikoma gaudyti karšius tomis dienomis, kai Danės tėkmė būdavo stipri ir greitai plukdydavo plūdes marių link. Tada krantinės plotelis meškeriojimui buvo siauras ir nedidelis, o jame susigrūsdavo kartais ir kelios dešimtys meškeriotojų, kuriems tekdavo stovėti petys petin. Užmetus masalą, plūdė atsidurdavo vos pusmetrio atstumu nuo kaimyno plūdės, todėl menkiausias netikslumas ar užsižiopsojimas, ir meškerių valai susipindavo. Juos atmazgyti pavykdavo ne iš karto, todėl mintyse vienas kitą keiksnodavo ne juokais. Kad išvengtų tokių situacijų, Danės meškeriotojai naudodavo taktiką, kuri vėliau tapo meškeriojimo plūdine meškere stiprioje srovėje klasikiniu metodu ir dabar vadinama meškeriojimu naudojant specialias plūdes „Tunk“.
Šio taktinio metodo esmė labai paprasta – plūdes, kurios tais laikais dažniausiai būdavo paprasčiausias sausvynio kamštis, persmeigtas žąsies plunksna, valu paslinkdavo beveik iki pat meškerės viršūnėlės, o svarelio masę patrigubindavo. Tada srovė negalėdavo masalo vilkti pasroviui ir jis gulėdavo ant dugno, tačiau kabanti ant valo plūdė puikiai signalizuodavo apie kibimą – imdavo virpėti, vos žuvis pastverdavo masalą. Panašią gudrybę meškeriotojai sugalvojo ir dabar, tik stambią plūdę dabar pakeičia liaunas meškerės galiukas. Parenkamas gana trumpas meškerykotis (2.40-3.00 m), kurio viršūnėlė laiba. Ant valo užveriamas kriaušės ar slyvos formos svarelis (15-20 g), kuris iš abiejų pusių fiksuojamas dviem šratelio formos gramzdukais. Tarp jų – 15-20 cm atstumas. Kartais rišamas prie valo plonesnis pavadėlis su kabliuku, o kartais kabliukas rišamas tiesiog prie pagrindinio valo. Didelio skirtumo, matyt, nėra, nes grundalų kibimui valo skersmuo ypatingos įtakos neturi. Išbandžiau abu variantus ir didelio skirtumo nepastebėjau. Na, o tada belieka užverti masalą.
Grundalai – neišrankūs
Kokį masalą Danės meškeriotojai veria ant kabliuko, viliodami grundalus. Dažniausiai – slieko gabaliuką, tačiau šios žuvys – neišrankios ir stveria lygiai taip pat žuvienos gabaliuką, musės lervų puokštelę, netgi porolono gabaliuką, apipurkštą sirupu su stintos aromatu. Sliekas paprastai užveriamas taip, kad lyg kojinė paslėptų visą kabliuką iki kotelio pabaigos, o slieko galiukas virš kirmėlės nugnybiamas. Toks masalo vėrimo būdas pasiteisina, nes grundalas greičiau nuryja masalą. Kita vertus, neverta naudoti visą kiek ilgas slieką, nes grundalas masalą visada paverčia skutais. Žuvienos gabaliuką ar musės lervą geriausiai verti taip, kad iš masalo kyšotų kabliuko geluonis.
Kai masalas užvertas, svarelis gramzdinamas 0,3-1 m atstumu nuo krantinės sienelės ir guldomas ant dugno, o valas įtempiamas tiek, kad meškerykočio viršūnėlė šiek tiek palinktų. Kai grundalas pastveria aptiktą masalą, valas įsitempia ir meškerykočio viršūnėlė virpteli, o jei kima stambus, dvidešimtcentimetrinis grundalas, tai ir linkteli. Meškeriotojui aišku, kad masalas jau grundalo žiotyse. Dar pora sekundžių luktelima ir tada stiprokai pakertama, o dar po keliolikos grundalas – jau ant krantinės. Laikantis tokios taktikos, grundalas nespėja giliai įryti masalo ir kabliukas paprastai perveria žuvies lūpą. Tad kabliuką nesunku išsegti. Kartais ir masalas lieka apysveikis ir juo pavyksta sugauti dar vieną žuvį.
Grundalus meškeriotojai paprastai gaudo ilgakočiais kabliukais, kad lengviau būtų juos suimti ir išsegti, bet repliukes ar žnyples vis tiek reikia turėti, nes grundalų lūpos nusėtos smulkiais dantukais. Tokia grundalų meškeriojimo taktika ypač tinkama vėjuotu oru, kai bangos nuolat užlieja plūdes ir pastebėti kibimą galima tik intuityviai.
