Žūklės naujienos „Facebooke“. Junkis ir tu.
Masalų, imituojančių vandenyje gyvenančius vėžiagyvius, ypač šoniplaukas, prireikia būtent antroje žiemos pusėje, kai šoniplaukos ima burtis į didelius pulkus ir rengtis tuoktuvėms. Tada šių vėžiagyvių būriai zuja tiesiog po ledu ir žuvims tampa viliojančiu grobiu.
Žinoma, ešerius ir kuojas, aktyviai medžiojančias po ledu šoniplaukas, galima vilioti ir padarytomis iš plunksnelių šoniplaukų imitacijomis, tačiau joms nugramzdinti reikia naudoti masyvią avižėlę arba svarelį, o šoniplaukos imitaciją tvirtinti prie valo kelių centimetrų ilgio pavadėliu. Tokia meškerėlės sąranga – netobula ir neleidžia tinkamai valdyti masalą, kuris turi judėti tiesiai po ledu, o ne gelmėje. Todėl 0,5-1 g avižėlė – daug parankesnis tokiose situacijose masalas.
Tikrovišką metalinę šoniplaukos imitaciją meistrams pavyko padaryti, panaudojus specialią technologiją, kurios pagalba masalas apvelkamas rauplėta elastinga raudona, žalsva arba rusva danga, iš kurios styro šeriukai. Kad ir kaip masalėlis kraipytųsi, tačiau iš bet kurios pusės žuvis aiškiai mato šeriukus, imituojančius šoniplaukos kojytes. Tad jai nekyla abejonių dėl grobio autentiškumo.
Tokiomis avižėlėmis žuvys viliojamos dvejopai: pirmuoju atveju ant kabliuko veriama uodo trūklio ar kiečio kandies lerva arba sintetinės medžiagos skiautelė ir karoliukas, kartais – pora karoliukų, o antruoju – kabliukas paliekamas nuogas. Sportiško meškeriojimo šalininkai renkasi antrąjį variantą, nes laikoma, kad išprovokuoti žuvį kibti turi „šoniplaukos“ išvaizda ir žaismas, o ne papildomas masalas. Tačiau pastaruoju metu plinta ir nauja šio masalo panaudojimo versija: kadangi masalą gaubianti danga akyta, „šoniplauka“ pašlakstoma uodo trūklio ekstraktu arba kita kvapia medžiaga, viliojančia žuvis.