Upėtakių meškeriotojai puikiai žino, kad tikimybė, jog per pirmą išvyką prie pavasarinio polaidžio pažadintos upės pasimatymas su žvaigždžuve neįvyks, visada – didelė. Tačiau jau pats buvimas prie pamėgtos upės, klausytis gurgančio vandens – dievo dovana, pakraunanti sielos „akumuliatorius“ ne vienai savaitei. Tad, kad ir koks būtų oras, jei jau išsirengėte prie upės, nesukite atgal. Gal šiandien – ta diena, kurios laukei metų metais.
Maksimalūs šansai
Ne paslaptis, kad šiais laikais katastrofiškai stokojame laiko, tačiau be pasirengimo vykti gaudyti upėtakių – nedovanotinas aplaidumas, todėl prieš išvyką reikia rasti porą vakarų, kad tinkamai pasirengtum sezono debiutui. Vakaras prieš išvyką – labai svarbus ne tik pasirengimui, bet ir reikiamai informacijai apie gamtines sąlygas surinkti, nes nuo to, koks oras bus naktį, tiesiogiai priklauso rytdienos sėkmė.
Geriausia versija – oro temperatūra apie dvidešimt, slėgis – nekintantis, dangus kiek apniukęs, galintis prapliupti vasarošilčiu lietučiu. Tiks ir debesuota su pragiedruliais, o štai ypatingai saulėtomis dienomis upėtakius sėkmingai meškerioti galima tik ankstyvais rytais ir vakarais, kai saulė jau leidžiasi už horizonto.
Gegužę hidrologinė situacija upėse būna jau nusistovėjusi, vanduo nukritęs iki reikiamo lygio ir nuskaidrėjęs. Tai ir gerai, ir nelabai. Nepamirškite, kad skaidrokame vandenyje upėtakiai puikiai įžiūri kiekvieną masalo detalę ir surengia jam griežtą vertinimo egzaminą. Žinokite, kad natūraliausiai atrodo tikroviškai spalvinti masalai. Mano manymu, tokiu vandeniu geriausiai upėtakius vilioti rainių, taip pat dyglių, kūjagalvių, upėtakių jauniklių imitacijomis.
Na, o tinkamiausias masalo tipas – nedidelis vobleris, kurio ilgis neviršija 5 cm. Tiesa, jei spiniguojate didelėje upėje, tokioje kaip Šventoji, galima naudoti ir didesnį voblerį – 7-8 сm. Beje, nepamirškite ir masalinės su sukrėmis. Ten, kur plukdomas vobleris praranda reikiamą žaismą, pravers “aglia” tipo sukrė. Tada neteks aplenkti rėvų, slenksčių, žemiau kurių dažnai patruliuoja upėtakiai, ruožų su greita tėkme.
Drumsto vandens ypatumai
Jei vidudienį ims krapnoti, o gal ir rimčiau palynos, vanduo gali pradėti drumstis, tačiau nėra jokio pagrindo nerimauti, nes šiltas lietutis spaudžia prie žemės vabzdžius ir skatina juos medžiojančių upėtakių aktyvumą.
Paprasčiausiai reikia eilinį kartą išsiimti masalinę ir surasti joje kiek ryškesnį voblerį, pavyzdžiui, upokšnių šalvės imitaciją su rausva papilve. Toks dirgiklis padės įsitikinti, kad kibimas nesilpsta. Tiesiog reikia užmesti ryškesnį masalą.
Beje, jei po lietaus iš už debesų išlenda saulė, labai tinkamas modelis – keturiacentimetrinis „Dorado Scout“ vobleris su balta papilve, melsva nugara ir ryškiai raudona pažiaune. Tai agresyvaus žaismo vobleriukas, o visus agresyvuolius galima tėkmėje plukdyti lėtai. Ankstyvą pavasarį upėtakiams tai labai patinka.
 |
| Skaidriame vandenyje geriausi masalai – tikroviškai upėtakių grobį imituojantys vobleriai, tokie kaip ši „Dorado“ rainė |
Vienas tinkamiausių upėtakių žūklei oras – šiltas, apsiniaukęs rytas, retkarčiais prapliumpantis tokia pat dulksna. Gegužę tokie šilti rytai, ypač kai dulkia drungnas lietutis, yra auksinis upėtakių meškeriojimo metas. Žvaigždžuvės ganosi visą dieną, nes jaučiasi saugios, kol saulės spinduliai nenutvieskia seklokų upelių vagų.
Eikite pėsti
Kai atvažiuojat į vietą, automoblį visada palikit atokiau, tačiau anaiptol ne tik todėl, jog neišbaidytumėt žuvų, o kad jo vaizdas nesudarkytų nepakartojamo peizažo. Antra, nuo automobilio net ir techniškai tvarkingiausio ant žemės visada nuvarva kokių nors technininių skysčių, kurie gali paskui su lietaus vandeniu pakliūti į upelį. Tai ką darai prie upelio, prilygsta švenčiausiai apeigai, kuri prasideda žengiant pirmą žingsnį ir pasibaigia, kai vėl grįžti prie medžių paunksmėje paliktos transporto priemonės.
Gegužę vanduo upeliuose būna jau gerokai sušilęs. Tad matuoti jo temperatūrą, kaip tai daroma ankstyvą pavasarį, nebūtina. Tačiau, nusekus polaidžio vandeniui atsiranda kita problema.
Kitas parametras, prie kurio tenka derintis upėtakių meškeriotojui, vandens apšviestumas. Nuo to, kiek liuksų paklūva į vandenį, priklauso upėtakių savijautos komfortiškumas. Jei diena saulėta, kiekvienas atviresnis upelio kampas apšviestas ir atviras kaip ant delno. Upėtakiai to nemėgsta, todėl laikosi tik slėptuvėse ir toli nuo jų nenutolsta. Be to, didžiausias meškeriotojo priešas saulėtomis dienomis – jo paties šešėlis, pačiu nepatogiausiu metu nusidriekiantis skersai ar išilgai vagos. Upėtakiams tokie silueto formos šešėliai kelia įtarimą ir jie ilgam slepiasi.
Net ir tada, kai diena šilta, ūkanota, dulkia lietutis, o vanduo alma šiek tiek drumstokas, lyg jame būtų ištirpęs dūmas, negalima piktnaudžiauti likimo palankumu, tad užimkite poziciją masalui užmesti neskubėdami, atsargiai statydami kojas, nešokinėkite per grovius, išvartas, nes nuo tokių dalykų dunda po kojomis žemė. Pasirūpinkite tinkama avalyne – minkštapadžiais batais, kurie leidžia žengti negirdimai.
