Žūklautojų laimikis – vertingos žuvys
Žuvininkystės tarnybos poskyriai per metus vidutiniškai į vidaus vandenis išleidžia 20-28 mln. vienetų 17 rūšių žuvų. Jos, vadovaujantis mokslininkų rekomendacijomis, išleidžiamos 120 valstybinės reikšmės ežerų ir 60 upių bei jų atkarpų. Kelerių metų nuoseklus žuvivaisininkų darbas duoda rezultatą. Ilgus metus Raudonojoje knygoje įrašytos vertingos žuvys, kaip lašiša, tampa dažno žvejo mėgėjo laimikiu. „Žuvininkystės tarnyba vienintelė šalyje užsiima retųjų, tokių kaip kiršliai, šlakiai, lašišos, kurių ištekliai neseniai dar buvo ant išlikimo ribos, sugrąžinimu į Lietuvos upes ir ežerus. Tai vienintelė bazė, kurioje potencialiai pradedami sterlių, aštriašnipio eršketo, skersnukio, ūsoriaus, meknės ir kitų žuvų veisimo darbai“, – pabrėžia Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto lektorius dr. Egidijus Bukelskis.
Mokslininko teiginį patvirtina Muselininkų klubo atstovas Giedrius Kaftanikas, tvirtindamas, kad upėse pastebimas ryškus lašišų, šlakių ir margųjų upėtakių pagausėjimas.
„Per pastaruosius ketverius metus Vilnelės upėje lašišų keturgubai padaugėjo. Žinoma, tai ne vien dėl išleidžiamų į upes dirbtinai išveistų jauniklių, bet ir dėl nerštaviečių apsaugos, – teigia Visuomeninės gamtos apsaugos asociacijos „Lašišos dienoraštis“ prezidentas Kęstutis Klimavičius ir apgailestaudamas priduria, kad sugrįžti lašišoms neršti į upes kelią apsunkina užtverti jūros vartai, dėl ko žuvys negali normaliai praplaukti, ir didelė tinklų gausa Kuršių mariose. – O tų, kurias įveikia šias kliūtis nerštavietėse laukia brakonieriai, nes pagauti neršiančią lašišą – minutės reikalas“. Beje, Vilnius yra vienintelė Europos sostinė, kurios upėse jau keletą metų neršia lašišos.
Gyvybingi ežerai ar mažinama žvejyba?
Tačiau, tiek žvejų mėgėjų, tiek ichtiologų teigimu, kol kas vertingų ir retų žuvų ištekliai atkurti nepakankamai. Kaip teigia Žuvininkystės tarnybos Žeimenos poskyrio vyriausiasis specialistas dr. Egidijus Leliūna, Lietuvos tikslas – pasiekti, kad šalies upėse, kuriose gyveno ar šiuo metu gyvena lašišos, į jūrą keliaujantys šios žuvies jaunikliai – rituoliai – sudarytų bent 50 procentų potencialios upės produkcijos. Kol kas tai pasiekta tik Siesarties upėje. Ir tik vienoje upėje – Žeimenoje – natūraliai atsikuria lašišų populiacija.
Vienintelis šalyje lašišas veisiantis Žeimenos poskyris kiekvienais metais į upes išleidžia po 150-200 tūkstančių lašišaičių. Didžiausias jų kiekis paleidžiamas į Neries baseiną. Atsižvelgiant į Žemės ūkio ministerijos parengtus įžuvinimo planus, lašišaitės taip pat išleidžiamos į Šventosios, Dubysos, Minijos, Jūros upes. Ekologijos institutas vykdo upių monitoringą, skaičiuoja išteklius ir pagal jo išvadas, bendradarbiaujant su Aplinkos ministerija, sprendžiama, kiek šių žuvų jauniklių ir į kokias upes reikia išleisti.
Žuvininkystės tarnybos poskyriai specializuojasi konkrečių retų ir vertingų žuvų išteklių atkūrimu ir jas veisia vieninteliai šalyje, nes šis darbas nėra pelningas, kas, kaip galima suprasti iš žemės ūkio viceministro Artūro Bogdanovo teiginio, kad tarnybos išlaikymui iš biudžeto skiriami 2,4 mln. eurų, o užaugintų žuvų vertė – 800 tūkst. eurų, leidžia daryti prielaidą, kad tai ir tapo svarbiausiu tarnybos restruktūrizacijos motyvu.
Tačiau, kaip pabrėžia mokslininkas dr. E.Bukelskis, vertinant įžuvinimo efektyvumą negalima pamiršti, kad žuvims užaugti reikia 5 – 7 ir daugiau metų, nes, pavyzdžiui, į mūsų upes paleidžiamas aštriašnipis eršketas sugrįš neršti tik po 17-20 metų. „Daugeliu atveju šiandienos žuvivaisininkų darbo vaisius raškys ateinančios kartos“, – su Žuvininkystės tarnybos veiklos vertinimu nesutinka dr. E.Bukelskis. – Ir aš, ir ilgus metus žuvininkystėje dirbantys kolegos, gali pasakyti vienareikšmiškai: Lietuvoje sukurta pakankamai pažangi žuvivaisos sistema, kurios keisti iš esmės nereikia.“
Mokslininko dr. E.Bukelskio teigimu, retų ir nykstančių žuvų išteklių atkūrimas tik įsibėgėja ir daugelis vertingų žuvų populiacijų natūraliai atsikurti dar nėra pajėgios, juo labiau, kad Lietuvoje visiškai nežinoma, kiek žuvų išgaudo žvejai mėgėjai. „Net tokie duomenys nerenkami“, – pažymi dr. E.Bukelskis. Pašnekovo pastebėjimu, daugelis žuvų, kaip lydekos, sterkai, labai jautrios sužalojimams ir nemažai jų žūsta net meškeriotojams jas paleidus atgal į vandenį. E.Bukelskio nuomone, valstybei, prieš atsisakant žuvivaisos, būtina atlikti šiuolaikišką tyrimą ir nustatyti realų įžuvinimo efektyvumą. Toks metodas, kai paleidžiamos žuvytės nudažomos specialiomis ir joms visiškai nekenkiančiomis medžiagomis, naudojamas daugelyje šalių.
Beje, įžuvinti vidaus vandenų telkiniai – puiki rekreacijos ir turizmo plėtros galimybė, kuri papildo šalies biudžetą per paslaugas, žvejybos priemones ir kitus dalykus. Deja, restruktūrizacijos iniciatoriai į ta visiškai neatsižvelgia, o gal net ir nesusimąsto, kad tuštėjantys ežerai ir upės – mažėjančios ir mėgėjiškos žvejybos apimtys.
Parūpo gardus kąsnelis?
Norom nenorom peršasi nuomonė, kad žuvivaisos naikinimas neatsiejamas nuo noro kažkam perduoti neblogą kąsnelį. Restruktūrizacijos projekte numatyta iki 2018 m. sausio 1 dienos vietoj esamų šešių tarnybos poskyrių įsteigti tris žuvivaisos grupes. Vieną grupę sudarytų Simno, Laukystos ir Šilavoto poskyriai, kitą – Žeimenos ir Trakų Vokės ir trečią – Rusnės poskyris. Iki 2018 metų balandžio 1 dienos šie žuvivaisos skyriai apjungiami, įsteigiant uždarąją akcinę bendrovę arba viešąją įstaigą, kurios steigėjas, kaip pabrėžė žemės ūkio viceministras Artūras Bogdavovas, bus valstybė. Pasak jo, poskyriai jungiami į tris grupes tam, kad būtų lengviau startuoti naujam dariniui. Kaip pabrėžė viceministras, šiai įmonei nebus teikiamas finansavimas iš biudžeto, o tarp galimų restruktūrizavimo rizikų įvardijama, kad naujai įsteigta įmonė pelningos veiklos gali ir neišvystyti. Pelningos veiklos neišvystymas jau užprogramuotas įžuvinimo planus sumažinant 86 procentais. Žuvivaisą naikinant – papildomais etatais stiprinamas jūrinės žvejybos kontrolės baras, kuris ir šiuo metu jau yra pavyzdinis ES.
„Kai kalbama apie valstybinių miškų valdymo reformą, kažkodėl neužsimenama, kiek kainuoja urėdijų pastatai, per pastaruosius metus įsigyta moderni technika. Suprantu, kad yra kai kurių žmonių didžiulis interesas privatizuoti jau sukurtą žuvivaisos sistemą, į kurią investuoti didžiuliai ES ir valstybės pinigai. Tarnybos poskyriai modernizuoti, pastatai suremontuoti“, – ministerijos planus restruktūrizuoti komentavo dr. Egidijus Bukelskis. 2016 m. Žuvininkystės tarnybos ilgalaikio materialiojo turto vertė buvo daugiau kaip 8,6 mln. eurų.
Nepelninga – neaugins
Abejones, kad chaotiška restruktūrizacija siekiama tik kažkam palankiai parduoti nemenką valstybės turtą, stiprina ir kitas dalykas – visiškai neaišku, ar ta įmonė gaus valstybės užsakymą ir likusiam įžuvinimo kiekiui, nes įžuvinimo paslaugas ketinama pirkti per viešųjų pirkimų konkursus. Lietuvos patirtis perkant įžuvinimo paslaugas optimizmo nekelia. Aplinkos ministerija nuo 2013 metų organizuoja įžuvinimo valstybiniuose vandens telkiniuose konkursus, kuriuose dalyvauja privačios akvakultūros įmonės. Ir nors šių įmonių yra arti 20, konkursuose dalyvaudavo vos 5–6. Užsibrėžtus planus Aplinkos ministerijai pavyko įgyvendinti tik vieninteliais – 2013 metais. 2016 metais viešųjų pirkimų konkurso net nepavyko suorganizuoti. Į pirmą kartą skelbtą kvietimą neatsiliepė nė vienas tiekėjas, o antrą kartą paskelbtam konkursui tiekėjai pateikė per didelę kainą. Šiais metais įžuvinimo paslaugų viešojo pirkimo konkursai dar nevyko.
Dėl įžuvinimo paslaugų pirkimo Nacionalinės akvakultūros ir žuvų produktų gamintojų asociacijos direktorius Vytautas Andriuškevičius turi savo paaiškinimą: viešųjų pirkimų konkursus reikia skelbti ne prieš įžuvinimą, o iš rudens, kad žuvivaisininkai spėtų užsiauginti reikalingą žuvų kiekį. Skirtingai nuo Žuvininkystės tarnybos, kuri paleidžiamas žuvytes skaičiuoja vienetais, Aplinkos ministerijos konkursuose įžuvinimo paslauga perkama pagal svorį. Pasak V.Andriuškevičiaus, vykdant „Žuvų rojaus“ projektą, jie į vidaus vandenis leido kilogramo dydžio žuvis.
Pasiteiravus, ar įmonė gali išgyventi vien iš žuvivaisos V.Andriuškevičius atviras: jei bus mokama tiek, kiek už žuvį žuvininkams moka prekybininkai, išsilaikys. Anot jo, jei tiek nemokės, niekas įžuvinimo paslaugos ir neteiks. Daugelio retų ir nykstančių žuvų veisimas – nuostolingas, nes įžuvinimui naudojamos žuvelės rinkos kaina gerokai mažesnė negu reikalauja išlaidų jos užauginimas. Taigi, nebus pelninga, ir neaugins. Ir naujai sukurta įmonė arba turės ieškoti galimybių, kaip uždengti įžuvinant vidaus vandenis atsirandančius nuostolius, ar paprasčiausiai šios veiklos atsisakyti. Daugumos Žuvininkystės tarnybos poskyrių turima materialinė bazė pritaikyta tik konkrečių žuvų veisimui.
Kaip rodo kitų šalių patirtis, jei vidaus vandenys bus įžuvinami perkant jauniklius iš kitų šalių, vidaus vandenyse gali prasidėti procesai, kurių sustabdymas valstybei gali labai brangiai kainuoti. Konkretus pavyzdys – natūraliai besiveisiantis ir nepavojingas Baltijos jūroje paplitęs lašišinių žuvų parazitas Gyrodactylus salaris su švediškomis lašišaitėmis atkeliavęs į Norvegijos upes, sukėlė didžiulį pavojų ten gyvenančioms lašišoms. Jos ėmė sparčiai nykti, o Norvegijos Vyriausybė buvo priversta imtis drastiškų priemonių ir kelis kartus nuodyti visas upes, kuriose buvo aptinkamas šis parazitas. Pasak mokslininkų, įvairių virusų paplitimai, atsiradę pervežant iš šalies į šalį lašišinių žuvų ikrus, lervutes ir mailių, užfiksuotas daugelyje Europos ir Skandinavijos šalių, kas pareikalavo labai didelių išlaidų ir paskatino tų valstybių Vyriausybes sugriežtinti žuvų veisimą. „Susiformavusios žuvivaisos sistemos sugriovimas ir Lietuvos vidaus vandenyse gali sukelti pasekmių, kurių pašalinimas pareikalaus labai didelių lėšų, – pabrėžia Ekologijos instituto Gamtos tyrimo centro vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Vytautas Kesminas. – Kitas dalykas, jei pirksime įžuvinimo medžiagą, tai jau bus žuvys kitų populiacijų. Kai kurioms žuvims, kaip lašišoms, upėtakiams, šlakiams, kiršliams labai svarbu išlaikyti konkrečios upės baseiną.“
„Tokios permainos būtų peilis tų žuvų ištekliams, kurių mums labiausiai reikia“, – pabrėžia dr. E.Bukelskis. Jo teigimu, reikėtų atsižvelgti į tai, kad Vokietijoje, Italijoje, Vengrijoje, Portugalijoje, Airijoje, Latvijoje, Estijoje ir kitose šalyse įžuvinimo politiką vykdo valstybinės institucijos, o retesnių žuvų veisimu užsiima valstybiniai ūkiai. „Lietuvoje yra apie 900 valstybinių ežerų ir tvenkinių, neskaičiuojant upių. Tai sudaro apie 70 proc. visų vidaus vandenų. Atsakomybė už šių telkinių įžuvinimą gula ant valstybės pečių ir tai daryti ją įpareigoja tarptautinės faunos ir floros apsaugos konvencijos bei ES biologinės įvairovės strategija iki 2020 metų“, – valstybės įsipareigojimus primena dr. E.Bukelskis ir pažymi, kad po restruktūrizacijos šių įsipareigojimų vykdymas Lietuvai gali kainuoti keleriopai daugiau, negu išleidžiama dabar.
Beje, į žuvininkystės sektorių Lietuva atsigręžė spaudžiama Europos Komisijos. 1997 m. Lietuvai buvo pateikta pastaba, kad būtina sukurti žuvininkystės administravimą, o 1998 m. pažymėta, kad šioje srityje nėra pažangos. ES tikslams įgyvendinti 2000 buvo įsteigtas Žuvininkystės departamentas prie Žemės ūkio ministerijos, kuris 2010 m. reorganizuotas į Žuvininkystės tarnybą. 2016 m. audito ataskaitoje teigiama, kad Žuvininkystės tarnyba gerai vykdo jai patikėtas funkcijas, įgyvendinant ES bendrąją žuvininkystės politiką. „Funkcijų netinkamas vykdymas sąlygotų atitinkamų sankcijų Lietuvai pritaikymą bei tarptautinio autoriteto praradimą“, – teigiama audito išvadose, motyvuojant, kad kol kas Lietuvos žuvininkystė daugeliu atveju yra pavyzdinė ES ir pabrėžiama, kad Lietuvos žuvų išteklių atkūrimo funkcija turėtų išlikti valstybinė.
Išmintis byloja, griauti – ne statyti. Kas atsakys, jei be mokslinių tyrimų, išsamios analizės ir prognozių, buldozeriu varoma restruktūrizacija, praktiškai prilygstanti Žuvininkystės tarnybos sunaikinimui, bus tas taškas, nuo kurio prasidės Lietuvos vidus vandenų tuštėjimo metas ir siekiant politinio kapitalo padarytų pasekmių mokesčių mokėtojams kainuos didžiulius pinigus, kurie reikalingi socialinėms ir kitoms problemoms spręsti.