Periodinė migracija
Varlės neatsitiktinai ieško prieglobsčio vandenyje – varliagyvių kraujas vėsus, todėl šių gyvūnų egzistencija tiesiogiai priklauso nuo aplinkos temperatūros. Jei varlė užsižiopsos ir neįsikraustys į vandenį, kol oro temperatūra nukris žemiau nulio, ji rizikuoja sušalti į ledą.
Tokių varlių gamtininkai aptinka sekliose ežerų vietose, kuriose per stiprius speigus vanduo įšąla iki dugno. Ledine virtusi varlė atrodo kaip stiklinė statulėlė ir yra labai trapi, todėl išmesta iš rankų ant plytelėmis išklotų grindų ji sudūžta į smulkius gabalėlius lygiai taip pat kaip tikras stiklinis dirbinys. Tačiau žiemos prieangyje varlėms reikia saugotis ne tik šalčių, bet ir dantytų lydekų žabtų.
Vos tik šalnos virte nuvirina priekrantės vandenžoles, lydekos, iki tol lūkuriavusios pasalose prie įplaukų į žuvų žiemojimo duburius kuojų, plakių, karšių, lynų ir karosų jauniklių, lyg pagal komandą pilnu greičiu plaukia prie krantų, kur gelmė kartais siekia vos 20–30 cm.
Lydekas čia sukviečia jų gentainių per tūkstančius evoliucijos metų išsiugdytas instinktas, tiksliai pasakantis, kada kvasių armada pradės lįsti į vandenį. Na, o kad varlės lydekoms yra toks pat šventinis patiekalas kaip mums kalėdinė žąsis, turbūt, sakyti nereikia.
Kaip ir iš kur užmesti masalą?
Darganos vejamos varlės jokios alternatyvos neturi, todėl, nepaisydamos mirtino pavojaus, beatodairiškai lenda į vandenį, t. y., tiesiai lydekoms į nasrus. Žinoma, ant margašonių puotos stalo pakliūva tik dalis kvaksių, o didžiuma sėkmingai pasiekia žiemavietes.
Tačiau ne tik varlės, bet ir pačios lydekos pakliūva į rizikos grupę, nes jos lyg užhipnotizuotos dažnai nebejunta pavojaus, kai įsitraukia į azartišką varlių medžioklę. Spiningininkai gana nesunkai pasinaudoja lengvabūdišku laikinai pamiršusių atsargumą lydekų elgesiu ir vilioja margašones varlių imitacijomis, kurios sudaro specialią, naudojamą iš esmės tik trumpą sezono periodą, spiningo masalų grupę.
Tačiau ne tik varlės, bet ir pačios lydekos pakliūva į rizikos grupę, nes jos lyg užhipnotizuotos dažnai nebejunta pavojaus, kai įsitraukia į azartišką varlių medžioklę.
Kartais lydekų gaudymo varlių imitacijomis laikas trunka vos savaitę, o kartais beveik visą spalio mėnesį. Bet vien tinkami masalai neužtikrina lydekų žūklės priekrantės zonoje sėkmės: labai svarbu pasirinkti reikiamą taktiką, kurios šerdis – spiningininko užimama pozicija.
Varliaujančias lydekas nuo kranto žvejoja ne daugiau kaip 2–3 proc. spiningininkų, o likusieji tai daro tik iš valties. Krantu prisliūkinti prie seklumoje patruliuojančių lydekų nepastebėtam labai sunku. Antra, keblu reikiamu atstumu ir tiksliai užmesti masalą, nes kliudo meldų ir ajerų, atvašynai juosiantys seklias įlankas. Trečia, jei lydeka išvysta žvejo siluetą, ji tuojau pat skuodžia į gelmę ir tą dieną medžioti į priekrantę nebegrįžta.
Kitas reikalas – žūklė iš valties. Patyręs spiningininkas priplaukia reikiamon vieton iš ežero pusės, todėl lydekos jo nemato, nes stebi krantą, nuo kurio į vandenį pliumpsi varlės. Žinoma, piktnaudžiauti tuo nederėtų, nes, išbaidžius žuvis, teks, ieškotis kitos žūklės vietos. Tad geriausia užimti poziciją tokiu atstumu, kad pavyktų maksimaliai tolimu metimu taikliai pasiųsti masalą į lydekų medžioklės zoną.
Kuo viliojamos margašonės?
Kokį masalą patartina pasirinkti pirmam metimui? Atsakymas vienas: kiek įmanoma masyvesnį, skriejantį toli. Tai – klasikinė blizgė vartiklė. Deja, dažniausiai sunkesnę nei 10–12 g vartiklę tokioje žūklėje panaudoti keblu, nes vidutinis žūklavietės gylis dažniausiai siekia pusmetrį. Todėl tenka naudoti gana dideles – iki 15 cm ilgio blizges, kaldintas iš plonų metalo lakštų.
Na, o tai reiškia, kad net ir lengvas vėjelis gerokai keičia užmetamo masalo skrydžio trajektoriją. Užtat tokia blizgė puikiai vartosi pačiame vandens paviršiuje ir tampa idealiu lydekų atakų taikiniu. Tačiau pastaruoju metu klasikinius masalus išstumia tikroviškos varlių imitacijos iš plastiko bei specialūs viliokai.
„Salmo“ ekspertai, konstruojantys lydekų gaudymo masalus, teigia, kad veiksmingiausi priekrantės masalai tie, kurie panašus į lydekų medžioklės objektą, t. y. į tikrą varlę? Mūsų krašte varlės būna žalios ir rusvos. Tiksliau jų nugarėlės, o papilvės – baltos arba gelsvos. Tad, ekspertų nuomone, varliaujančioms lydekoms vilioti tinka visi masalai, kurie nudažyti minėtomis spalvomis.
Pats paprasčiausias pavyzdys: lydekų žūklei priekrantėje puikiai tinka visi balti guminukai (ypač apniukusiomis dienomis), nes lydekos reaguoja į baltas varlių papilves kaip buliai, pamatę raudoną skudurą. Tačiau, kai dangus debesuotas su pragiedruliais, skaidriame vandenyje balta spalva gali lydekoms atrodyti įtartinai ryški, todėl patariama naudoti žalsvus masalus. Ypač žalsvai perlamutrines ir rusvas „Mister Tvister“ varlytes, kurios seklumoje labai efektingai „mala“ kojytėmis užvertos ant specialių „skraidančios lėkštės“ formos galvakablių.
Su tokiais galvakabliais, pritaikytais spininguoti sekliose vietose, dažniausiai komplektuojami ir „Twin Tail Grub“ guminukai su dvigubomis uodegėlėmis, primenančiomis varlių kojytes. Plukdyti priekrantėje minkštuosius spiningo masalus naudojami ne tik tradiciniai galvakabliai su švininiais svareliais, bet ir lengvesni už vandenį galvakabliai iš plastiko ir net balzos medžio, kurie užtikrina, kad masalas plauktų pačiame vandens paviršiuje.
