Žvejai – mažakalbiai, atvirumo iš jų nesitikėk. Tačiau, jei neklausi vardo ir pavardės, apie žvejybą nieko nenutuokiančiai ir daug naivių klausimų užduodančiai merginai šį tą papasakos.
Pavyzdžiui: kad strimėlės kibtų, pirmiausia reikia pastovaus vėjo, kuris iš tos pačios pusės pūstų bent dvi dienas.
Vieno žvejo teigimu, geriausia, kad stotų šiaurys – šalta srovė atneša gausesnį laimikį. Pietinis vėjas – irgi tinka, tačiau vakarinis ir rytinis – jau nieko gero.
Kitas žvejas vadovaujasi geležine teorija: nesvarbu, koks vėjas, svarbu, kad stabilus. „Žuvys, kaip moterys, eina ant vieno.“ Antradienį pajūryje pūtė pietys, tačiau dieną jis keitė kryptį – tai į pietryčių, tai į pietvakarių. Tokie svyravimai žuvį nugina gilyn į jūrą: „O mes vietiniai žvejai – plaukti į jūrą tingim.“
Kaip išmokti nustatyti, iš kurios pusės vėjas pučia? „Lėtai sukite veidą ir pajusite“, – paaiškina ir dar pademonstruoja.
O kada galima sakyti, kad gerai kimba? „Kai trauki po tris keturias“, – sako ir nukabina vieną. Tai dabar blogai? „Nu jo, jau viskas, reikia vyniotis, – sumurma. – Bet su svogūnu ir lengvu acteliu rytoj bus gerai.“
O kiek kabliukų jūs čia turite? „15-a – tiek daugiausia leidžia jūrinės žvejybos taisyklės“, – justi, kad pašnekovo kantrybė jau senka.
Ir nereikia jokio masalo – nei slieko, nei vabzdžio? „Strimėlė – plėšri žuvis. Sublizga kabliukas ir ji puola, mano, kad mailius“, – paaiškina, bet intonacija byloja, kad klausimų laikas baigėsi.
Na, tai gerai, sėkmės. „Negalima žvejui linkėt sėkmės!“ – atskaito moralą, bet rimtai nesupyksta.
O ką reikia sakyt? Nusilaužk koją? „Nei žvyno tau, nei uodegos“, – pamoko. Susigėstu, nes šitą tikrai žinojau.
Trečias kalbintas žvejas gal ir nebūtų toks pedagogiškas, tačiau strimėlių ruošimo receptu mielai pasidalijo.
1 kg išdarinėtų strimėlių reikės:
1 litro vandens
2 valgomų šaukštų druskos
2 valgomų šaukštų cukraus
pagal skonį lauro lapo, pipirų ir gvazdikėlio
viską užvirti, o kai atšals – šliūkštelėti pora šaukštų acto. Viralą supilti ant žuvies ir leisti pasimarinuoti.
„Kitą dieną labai tinka su degtine ir karštomis bulvėmis“, – sukrizeno, lyg suskėlęs gerą pokštą.
Po to net neklaustas prisipažino, kad yra palangiškis – ir jau ne pirmos kartos. Tėvas irgi buvo žvejas? „Ne, tėvas nemėgo, bet senelis buvo žvejas prie Tiškevičių, dirbo siaubingomis sąlygomis, nebuvo elektros, šalta...“ – atviravo, bet pamatęs fotografą skubiai baigė pasakojimą – magija išsisklaidė.
Pirmieji žvejai Palangos tiltą paliko apie 22 val. Kiti dar bandė laimę, vildamiesi, kad įsižiebus tilto šviestuvams kibs geriau. Tačiau ir pastarieji netrukus jau vyniojo meškeres.
