Kai praėjusio amžiaus pradžioje Jungtinių valstijų konservų pramonė patyrė krizę, užsidarė dešimtys fabrikų, o didelis žvejybos laivynas liko be darbo. Priežastis – dėl pernelyg intensyvios verslinės žvejybos išsekę Amerikos vandenyse sardinių ištekliai. Tiesiog nebebuvo ką gaudyti, o fabrikai neteko žaliavos šaltinio. Vieno stambiausių šalyje konservų fabrikų vadovybė, siekdama išvengti bankroto, sumanė vietoj sardinių konservų gaminti tuno konservus. Pirmoji jų skardinė rinkoje pasirodė ir 1903 metais.
Tuo metu tunas buvo labai nepoliarus Jungtinėse Valstijose, daugelis amerikiečių jo net nelaikė žuvimi dėl žuvienos spalvos, kuri yra ne šviesi, kaip daugelio žuvų, o ryškiai raudona, primenanti jautieną. Tačiau pasirodžius tuno konservams buvo surengta daugybė degustacijų, kad vartotojai galėtų paragauti naujos produkcijos ir patys įsitikinti, kad ji tunas pasižymi subtiliu skoniu. Netrukus tuno populiarumas ėmė augti, o po dešimties metų 12 stambiausių Jungtinių Valstijų žuvies konservų fabrkų svarbiausiu gaminiu tapo tuno konservai, o jau 1917 metais šią produkciją gaminančių fabrikų skaičius išaugo tris kartus.
Tuno žuvienos sudėtis tokia, kad ji gali konkuruoti su galvijų mėsa, todėl dabartiniu metu Jungtinėse Valstijose tuno konservai – vienas paklausiausių maisto produktų. Tuno konservai sudaro 50 poc. visų JAV parduodamų žuvies konservų kiekio ir aplenkė produkciją, gaminamą iš laukinių ir fermose išaugintų lašišų. Šiandien puikiai žinoma, kad neįprastą atspalvį tuno žuvienai suteikia mioglobinas. Tunas – viena greičiausių mūsų planetos žuvų, kuris greitis viršija 75 km/h, tačiau svarbiausia, kad tokį greitį jis išvysto per trumpą laiką, tiesiog bežiūrint. Jei tuno raumenyse nebūtų didelių mioglobino atsargų, ši žuvis nesugebėtų to padaryti, nes ši medžiaga – stimuliatorius, padedanti organizmui pakelti didžiules apkrovas.
