Junkis prie Žūklės „Facebook'e“
Buitiniai niuansai
Kai parvykstame nuo ledo ir pradedame vilktis nuo savęs storą aprangą bei autis storapadžius batus, namie daugelis iš mūsų visada susiduria su tam tikrais keblumais, kurie kyla dėl gana ankštų priebučių, prieškambarių ar dėl jų nebuvimo. Paprasčiausiai nėra kur patogiai įsitaisyti, kad galėtum atlikti visas reikiamas „nusiginklavimo“ procedūras. Antra, ne visada yra kur padžiauti ekipuotę.
Švedijoje to nejunti, todėl tik po kurio susivoki, kad kažkas čia kitaip nei namie, o kitaip yra todėl, kad švedai nestato namų su ankštomis priemenėmis ar priebučiais. Nusivilkinėdavome iškart keturiese, o priebučio užtekdavo visiems. Tačiau tai ne viskas – prie durų kiekviename švedų name įrengtas šildytuvas, kurio konstrukcija pritaikyta džiovinti avalynę ir kurį kaitina bendra namo šildymo sistema. Padžiovei aulinukus ir avalynė kiekvieną rytą tavęs laukia sausa sausutėlė. Praktiška ir patogu. Beje, virš to šildytuvo kabinami ir drabužiai, kuriais vilkėta ant ledo. Tad, jei per šlapdribą jie pamirko, rytą kaip ir avalynę juos rasi sausus. Žodžiu, į virtuvę žengi jau persirengęs, palengvėjęs dešimtimi kilogramų ir gerokai pagerėjusia nuotaika.
Puodų sienelių storis
Virtuvė šiaurės platumose – svarbiausia namų vieta, kur stovi didelis stalas, patikima viryklė ir šaldytuvas su šaldikliu. Pirmiausia joje mane nustebino puodai ir keptuvės. Švedų naudojami puodai ir keptuvės – sunkūs kaip akmenys. Vaikystėje tokie pat svarūs puodai buvo močiutės virtuvėje, tačiau visi jie jau seniai iškeliavo į sąvartyną, o iš ten – į Krupo koncerno lydymo krosnis. Mums rinkodarininkai iš vakarų greitai įkalė į galvas, kad sriubą verdame nešiuolaikiškuose ir atgyvenusiuose savo amžių puoduose ir juos mūsų virtuvėse per pastarąjį dešimtmetį pakeitė Kinijoje štampuoti skardiniai puodai bei keptuvės, kurios dažnai būna ne specialia danga padengtos, o nudažytos juodais dažais. Tokiose keptuvėse kepama kiaušinienė pajuosta kaip anglis.
Dabar mes jau suprantame, kad labai gerus puodus atidavėme už dyką tik todėl, kad patikėjome reklama, kurios tikslas – net tik sėkmingi naujoviškų skardinukų pardavimai, bet ir kokybiško metalo surinkimas. Bet ir to negana – prikaitėme nemažai pinigų, pirkdami skardinius virtuvės rykus. Kad pasielgėme mažų mažiausiai neprotingai, liudija faktas, kad rimti puodai mūsuose pardavinėjami specialiose parduotuvėse, kur kainos –„kosminės“, o tai rodo, kad geras puodas ar keptuvė – tik išrinktiesiems.
Švedijoje „gaidžio“ svorio puodų paprasčiausiai nėra – piliečius gina vartotojų teisės, todėl čia puodai ir keptuvės – iš mūsų močiučių jaunystės epochos, t.y., padaryti iš solidaus ir saugaus ekologiniu požiūriu metalo. Beje, kitokių puodų čia niekas ir nepirktų. Kitas reikalas, kad jie padengti keramine danga, ant kurios kepant žuvį, toji kažkodėl nepridega taip, kaip ant mūsų šalelėje išreklamuotos tefloninės ar kitokios „inovatyvios“ dangos. Tą patį galima pasakyti apie šaukštus, peiliusir šakutės, virtuvės indus. Kiekvienas rakandas – fundamentalus, tarnausiantis ilgai. Todėl švediškoje virtuvėje pasigaminti vakarienę iš kelių patiekalų – vienas malonumas.
Koncepcijos apmatai
Po vakarienės šiaurės platumose dar lieka apsčiai laiko įvairiems užsiėmimams, vienas iš kurių – nuobodokos švediškos televizijos žiūrėjimas. Kadangi suprasti nieko negali, paprasčiausiai sėdi ant odinės kanapos ir žiūri į ekraną, kol susivoki, kad nieko nematai, o mintimis nuklydai toli į šalį. Toks sėdėjimas prie televizoriaus – pati geriausia būsena apmąstyti įvairius dalykus. Tame tarpe ir ne itin sėkmingą arktinių šalvių meškeriojimo pradžią.
Pirmosios sugautos šalvės ūgis – teigiamai nenuteikė ir piršo vieną labai svarbią išvadą: reikia siaurinti paieškų ratą. Kiekvienas turintis šiokios tokios patirties poledinėje žūklėje meškeriotojas puikiai supranta, kad žuvų paieškos dideliuose plotuose – labai imlus procesas. Jam, jei pasirinksi netinkamą taktiką, išeikvosi tiek laiko ir jėgų, kad rezultatas nebeteks jokios prasmės. Ką tokiu atveju daryti? Išeitis viena – rinktis kitą vandens telkinį arba tokią didelio vandens telkinio dalį, kuri sietųsi su pagrindiniais plotais palyginti neplačia „rykle“ ir turėtų pusiau savarankiško vandens telkinio statusą. Kad ir keista, kad įmanomi tokie sutapimai, tačiau panašiai galvojo dauguma mūsų ekspedicijos į Švedijos šiaurę dalyvių. Visi sutarėm, kad reikia ieškoti mažesnio ir ne tokio kaprizingo, kaip Gyseno ežeras, vandens telkinio. Su ta mintimi ir sumigome.
