Žūklės draugų grupė (spausk čia)
Kiekviena šiaurės platumose ant kranto praleista diena - tai prarasta galimybė užmesti į didelę gelmę masalą. Todėl, kai nėra galimybės išplaukti gaudyti trofėjinių žuvų, reikia kitaip išnaudoti laiką. Vadinasi, reikia turėti pasirengtų atsarginių variantų, o jų ne vienas, tad reikia žinoti kurį rinktis. Kadangi neseniai išbandžiau labai įdomų variantą – plekšnių meškeriojimą Norvegijos fiorduose, rekomenduoju jį kitiems, nes tai galimybė pajusti kuo šis meškeriojimo būdas skiriasi nuo plekšnių gaudymo Baltijoje.
Pusėtina galimybė
Atvejis, kai prireikia tarpinio varianto – tai meteorologinė situacija, kai pučia kiek didesnis nei vidutinio stiprumo vėjas, sukeliantis bangas, pernelyg dideles kateriu plaukti iš fiordo į atvirą jūrą, bet paties fiordo akvatorijos pernelyg neįsiūbuojantys. Tad išplaukti į fiordą įmanoma, tačiau ką jame meškerioti? Fiorduose nestinga menkių, saidų ir pikšų tuntų, bet juose būriuojasi nestambios žuvys. Jų gaudymas kažin ar praturtins jūsų įspūdžių kraitę. Tačiau yra kita žuvų rūšis, kurių meškeriojimas – įdomus ir žadantis trofėjinių laimikių. Tai – plekšnės, kurių Norvegų jūros vandenyse, ichtiologų duomenimis aptinkamos šešios rūšys – tai jūros plekšnė (Pleuronectes platessa – lot.), pasiekianti 90 cm ilgį, brilis (Scophtahalmus rhombus) užaugantis iki 70 cm, limanda (Limanda limanda – lot.), užauganti iki 40 cm, mažagalvė plekšnė (Microstomus kitt – lot), galinti išaugti iki 70 cm, raudonoji plekšnė (Glyptocephalus cynoglossus – lot.), kurios stambiausi egzemplioriai siekia 55 cm, jūros liežuvis (Solea vulgaris – lot.), užaugantis iki 60 cm, bei plekšnė-pūgžlys ( Hippoglossoides platessoides – lot.), kurios maksimalus ilgis, o kartu kaip ir visų plekšnių plotis – 50 cm. Šios žuvys pakankamai solidžios ir galinčios rimtai pakovoti, pakliuvusios ant kabliuko.
Žinoma, įdomiausios ir dažniausiai aptinkamos – jūrinė plekšnė bei limanda. Tačiau nereikia manyti, kad šiaurės platumose plekšnės kimba kaip saidos ar pikšos, užmetus masalą nuo kiekvieno molo ar prieplaukos. Plekšnių reikia paieškoti, o be vietinių meškeriotojų ar žūklės gido pagalbos didžiulėse akvatorijose tai padaryti nėra paprasta.
Paplūdimiai – retenybė
Norvegų jūros, kurios šaltoje gelmėje plekšnės auga sparčiai ir būna stambios, krantai – uolėti ir statūs, o plekšnės mėgsta lėkštesnes pakrantes, kur dugnas nyra į gelmę tolydžio. Tokios vietos – fiordų galuose arba ribojasi su šiaurės platumų retenybe – smėlėtais paplūdimiais. Mums labai pasisekė, kad toks paplūdimys buvo vienoje Sorojos salos Breiviko fiordo įlankų. Nuo vėjo ją užstoja aukštas iškyšulys. Todėl, nors atvira jūra – už kampo, tačiau įlankoje bangavimas beveik visada – pakenčiamas. Noras pamatyti paplūdimį ir smėlėtą šiaurės jūros dugną buvo toks didelis, kad priplaukėme visai arti kranto. Gelmėje bolavo toks pat smėlis, koks matyti nuo Palangos tilto, tačiau, gėrėdamiesi įstabiu vaizdu, tuo pačiu įsitikinome, kad čia plekšnių žūklė nuo kranto praktiškai nerealizuojama, nes neįmanoma kelis šimtus metrų užmesti dugnine masalą. Plekšnių kibimo zona – 7-12 m gelmėje, kuri plyti už puskilometrio nuo kranto. Ten dugnas – ne plynas, o apaugęs įvairia augalija, tarp kurios plekšnės ieško grobio. Tačiau kaip jas gaudyti?
Pasirodė, jog geriausias būdas – dreifas. Sutikite, kad nedaug kam yra tekę meškerioti plekšnes iš dreifuojančio laivo, o mums pasitaikė tokia reta galimybė padaryti tai Sorojos salos įlankoje.
Masalas – saidos papilvė
Kai tik po pietų, kaip žadėjo sinoptikai, vėjas aprimo tiek, kad galėjome išplaukti į fiordą, tuojau pat pasiėmėmė įrankius ir pasukome link nurodytos įlankos su paplūdimiu. Beje, nemanykite, kad plekšnių žūklė – lengvabūdiškas laiko praleidimas. Tokia išvykai reikia tinkamai pasirengti. Pirmiausia, pasirūpinti tinkamu įrankiu. Galima plekšnes meškerioti vidutinės klasės jūrinės žūklės meškerykočiu, kuriuo plukdomi masalai iki 200 g, tačiau geriausias pasirinkimas – „heavy“ klasės spiningas, kurio ilgis 2,70-3,00 m ir kuriuo galima užmesti svarelius su montažais iki 100 g. Toks įrankis derinamas su jūrinio tipo neinercine rite, talpinančia 150 m 0,14-0,16 mm skersmens pinto valo atsargą.
Labai svarbu pasiruošti keletą montažų. Optimalus kabliukų skaičius montaže – ne daugiau trijų. Kabliukas turi būti ilgakotis, „baitholder“ tipo, kad galima būtų ant jo verti žuvies išpjovą. Plekšnių žūklės šiaurės platumose masalas – 7-10 cm ilgio ir 1-1,5 cm pločio saidos papilvės išpjova. Vienas išpjovos galas 3-4 kartus persmeigiamas geluonimi ir sugarankščiuojamas ant ilgo kabliuko kotelio, geluonis lieka kyšoti, o pusė išpjovos kabo laisvai. Montažų geriausia turėti dvejopų – vieni skirti toli užmesti masalą, tokių montažų pavadėlių kabliukai prisegami specialiais segtukais prie pagrindinio valo, kad skrydžio metu netabaluotų, „Cascade“ segtuku, o kiti – pritaikyti užmesti stambius masalus prieš vėją. Tokiuose montažuose pavadėliai prie valo tvirtinami pentinais (paternoster – angl.), kad nesusipainiotų pavadėliai.
Ilgai ryja masalą
Po paplūdimio apžiūros plaukiame į įlankos vidurį, kur echolotas rodo 15-17 m gelmę. Masalai užverti ant kabliukų. Sviedžiame juos ton pusėn, iš kurios pučia palankus vėjas, nešantis laivą link paplūdimio. Svareliai šliaužia dugnu – tai raiškiai perteikia perteikia meškerykotis, virptelintis kiekvieną kartą, kai svarelis dunksteli į dugno nelygumą. Retkarčiais patartina kilstelti meškerykotį, kad svarelis atsiplėštų nuo dugno ir vėl nutūptų už poros metrų.
Bangos pamažu atplukdo katerį iki ribos, nuo kurios prasideda 12 m gelmė. Lyg pagal komandą prasideda kibimas – juntu, kad žuvis pakramto masalą, o paskui paleidžia, vėl pakramto. Pakertu, bet žuvis neužkibo. Vėl juntu kramsnojimą, paskui truktelėjimą, antrą... pakertu. Šį kartą valas įsitempia ir tenka ne juokais sukti ritės rankenėlę, kol į paviršių iškyla plekšnių duetas. Abi žuvys – keptuvės dydžio, tad nenuostabu, kad teko įnirtingai sukti ritės rankenėlę. Nuo trečiojo kabliuko masalas taip pat nugvelbtas. Matyt, pirmojo kibimo metu.
Plekšnių nugaros nusėtos rusvomis dėmėmis su tamsiais apvadais – nekyla jokių abejonių, kad tai jūrinės plekšnės. Dabar reikia suktis, nes, kol trauki laimikį, išsegi kabliukus ir užveri naujus masalus, sekundės tiksi kaip pašėlusios, o kiekviena sekundė – keli metrai dreifo distancijos. Jei ilgai krapštysies, laivas atsidurs už plekšnių kibimo zonos ir antrą kartą nebespėsi užmesti masalų. Teks laukti, kol vėl bus nuplaukta nuo kranto ten, kur plyti reikiama gelmė, kad galėtum vėl vilioti plekšnes. Todėl kiekvienas iškart įvertins ilgakočių kabliukų privalumus – kotelis kyšo iš suplotos plekšnės burnos ir jį lengva suimti replėmis ir išsegti. Trumpakotis būtų atsidūręs skrandyje ir tektų kirpti pavadėlį. Echolotas rodo, kad po kiliu – 9 m, tad spėju dar kartą užmesti masalus. Kai tik svarelis dunksteli į dugną, kažkas įnirtingai supurto masalą, bet jau žinau, jog skubėti nedera. Kad neklydau rodo po pauzės prasidėjęs gerai juntamas masalų kramtymas, pakertu tik tada, kai vėl valą kažkas trukteli stiprokai. Meškerykotis sulinksta ir po kurio laiko matau, kad traukiu į paviršių net tris plačius rombus, tačiau vienas staiga atitrūksta, o kitus du pavyksta įkelti į katerį. Per plekšnių kibimo zoną galima dreifuoti dešimtis kartų, tačiau plastiko dėžėje jau guli tuzinas suplotų kaip blynai žuvų, o daugiau būsimai vakarienei nereikia. Pakanka ir įspūdžių, nes plekšnių meškeriojimas iš dreifuojančio laivo pasirodė esantis anaiptol ne pusėtina išeitis laikui užimti, o dinamiškas ir emocionalus vyksmas.
