Žūklės niuansai. Kaip nustatyti viršūnėlės stangrumą?

Šiemet ūsorių žūklės sezonas gerokai užsitęsė, tad šias žuvis net ir vėlyvą rudenį galima kuo puikiausiai gaudyti tiek Nemuno aukštupyje, tiek Neryje. Tačiau tenkintis teks tik Nemunu, nes vėl grįžo sovietinių laikų tvarka, nustatanti, kad Neryje negalima net plūdinės meškerės užmesti lašišų ir šlakių neršto metu. Tad žvejoti teks stiprokoje srovėje, nes didžiosios upės po pirmųjų lietingų dienų patvino. Vadinasi, reikalingos bus ypač stangrios viršūnėlės. Kam jos iš viso reikalingos? Pasirodo, kad, žvejojant stiprioje srovėje, sunku sugalvoti patogesnį ir jautresnį kibimo signalizatorių, kuris taip pat būtų praktiškas ir universalus. Kai žuvis ragauja masalą, elastinga viršūnėlė suvirpa arba linkteli, o kai žuvis užkimba – ji ima linkčioti energingai.

Paprastai viršūnėlių galiukai arba visos viršūnėlės nudažomos skirtinga spalva, kuri reiškia viršūnėlės lankstumą. Lanksčiausios viršūnėlės dažomos geltona arba balta spalva, vidutinio lankstumo – žalia, o nelanksčiausios – raudona. Perkant meškerykotį atrodo, kad visai nesudėtinga bus prisiminti viršūnėlių spalvų klasifikaciją. Tačiau po pusmečio viršūnėlės spalvos reikšmė visiškai išdulka iš atminties, nes viršūnėlės atrodo beveik vienodos. Pasirodo, nustatyti dugninės meškerės viršūnėlės stangrumą visiškai nesudėtinga. Tereikia paimti visas tris (tiek jų paprastai būna meškerės komplekte) viršūnėles už galiukų ir palaikyti horizontaliai. Jos išlinks skirtingai – liaunesnės labiausiai. Tada drąsiai imkite tą, kuri išlinko mažiausiai ir montuokite dugninę meškerę.