Tapk ŽŪKLĖS draugu Facebook tinkle
Prasideda metas, trunkantis kartais pusvalandį, o kartais keliolika akimirkų, per kurias galima patirti nepakartojamą dvikovos su stambia ir stipria žuvimi svaigulį, jei tik sugebėsi išnaudoti jo teikiamus privalumus.
Motyvacija ir logikos paieškos
Daug iečių sulaužyta moksliniuose ginčuose, bet taip ir nerasta galutinių atsakymų, paaiškinančių vienareikšmiškai, kodėl prieš saulėlydį palieka savo slėptuves ir kaip pašėlę medžioja stambūs kaip kultuvės upėtakiai? Kodėl klumpiniai ešeriai lyg kruša iš dangaus užklumpa palei seklumas snūduriuojančius mailiaus būrius su tokiu įniršiu, kad vanduo užverda? Kodėl metrinės lydekos atsliūkina sutemų prieangy prie seklių ežerų vidury ir kaip vilkai įsikimba į seliavų būrius?
Teorinių prielaidų išsakyta šiam tema nemažai, bet iš jų nedaug praktinės naudos, nes žuvų mitybos tyrinėjimuose, deja, nedaug logikos, kuria galima pasiremti praktikoje. Vakarinio žuvų kibimo fenomenas žinomas visose platumose, todėl anglų spiningininkas, išgirdęs posakį „evening exite“, iškart prisijungs prie pokalbio. Šis fenomenas domina visus, ieškančius atsakymo į klausimą, kodėl pašėlęs „valgymas“ vyksta vakare, o ne anksti rytą. Čia užkoduota vakarinio žuvų kibimo esmė.
Patrauklus guminukas
Veisiejo ežere pasitaikė vienas sezonas, kai nuo vidurvasario iki rugsėjo pabaigos prieš pat saulėlydį absoliučiai toje pat vietoje – palei iškyšulį, juosiamą plataus meldų atvašyno 15-20 minučių, o kartą beveik pusvalandžiui susirinkdavo rinktiniai ešeriai, išaugę gerokai per 30 cm. Kitu paros metu aptikti keletą tokių ešerių – šventė, o ten jie išsirikiuodavo kaip į paradą. Ir visada praktiškai tuo pat laiku – kai saulės diskas pakibdavo vakaruose, liesdamas kitame krante ošiančio miško viršūnes. Beje, dar vienas ypatumas: ešeriai medžiodavo toje vietoje tik saulėtu oru. Jei būdavo debesuota su pragiedruliais, jie pasirodydavo, tačiau būdavo gerokai ramesni, o apniukusiu oru toje vietelėje pasitaikydavo tik nedidelių lydekų. Masalas turėdavo plaukti palei pat augalijos ribą, kartais nerdamas tarp atsiskyrusių nuo daugumos ir įsibridusių kiek giliau meldų stiebų. Jokių kitų variantų būti negalėdavo.
Mudu su kolega atplaukdavome iš anksto ir užimdavome strateginę poziciją, kad galėtume svaidyti masalą palei abi kyšulio puses. Kol vanduo nepatamsėdavo, kibimų pasitaikydavo vos vienas kitas. Kaip paprastai dieną. Vos gelmė tapdavo neperžvelgiama, ešeriai kibdavo kiekvienu metimu. Kibimų intensyvumas piką pasiekdavo, kai vandens paviršus imdavo žaižaruoti saulėtekio purpuru. Spalvos imdavo blėsti ir kibimas pasibaigdavo. Jei ne tuzinas ešerių krepšyje, galėjai pamanyti, kad viskas pasivaideno. Beje, mes išbandėme labai daug masalų – nuo sukrių iki cikadų, ieškodami optimalaus varianto. Ir keletą išvykų visiškai sugadinome eksperimentuodami, kol pagaliau statistiškai pavyko nustatyti, kad geriausiai kimba, kai ešeriams pasiūlomas žuvytės formos ryškiai geltonas guminukas su raudona nugarėle. Tokie guminukai buvo tada naujiena. Šiuos masalus gamino „Relax“ kompanija.
Mes dar du sezonus atplaukdavome į šią vietą iš inercijos, tačiau tuščiai. Ešerių „pasirodymus“ aptikdavome kitose ežero vietose, bet kitur jie nebūdavo tokie intensyvūs. Vadinasi, vakariniai „pasirodymai“ vyksta visada, bet žuvys šias apeigas atlieka ne bet kur, o tik pasirinktose dėl mums nežinomų priežasčių vietose. Gali būti ir taip, kad plėšrūnai medžioja visur, tačiau intensyvaus kibimo fenomenas vaizdžiai pasireiškia būtent tose vandens telkinio vietose, kurias reikia žinoti. Matyt, mums buvo pasisekę ir mes tokią vietą buvome aptikę, o kitą sezoną situacija pasikeitė.
Kibimo dažnis
Akivaizdu, kad vakarinis plėšriųjų žuvų kibimas yra stabilesnis. Kitaip tariant, mano minėti ešeriai būdavo labai rimtai nusiteikę prisikimšti pilvus. Todėl rytinį kibimą galima pavadinti maisto paieškomis, o vakarinis – tai instinktų lygyje perduodama visuotinė komanda atakuoti grobį. Todėl rytą plėšrūnų reikia ieškoti ten, kur jie rengia pasalas, kaip lydekos ir sterkai, ar nedideliais būreliais, kaip ešeriai, patruliuoja kažkokią ribotą teritoriją, o vakarais, prieš sutemas – tose vietose, kur jie aktyviai medžioja. Dažniausiai tai nemaži plotai, kur telkiasi mailius. Ešerių medžioklės stilius čia labai primena medžioklę su varovais. Paprastai tokiuose varymuose dalyvauja stambūs egzemplioriai, kitomis sąlygomis nemėgstantys vienas kito kaimynystės, o smulkesni gentainiai tik plaukia būrio šleife ir tenkinasi viena kita žuvele nuo stambuolių stalo. Nėra taip paprasta paaiškinti, kodėl stambūs ešeriai vakarinio kibimo valandomis vienijasi?
Nėra taip paprasta paaiškinti, kodėl stambūs ešeriai vakarinio kibimo valandomis vienijasi? Regis, dideliu būriu lengviau varyti mailiaus tuntus į toki vietą, kur žuveles galima užspeisti, tačiau kodėl tai vyksta tik ypatingose vietose? Galbūt jose yra tiek grobio, kad nebepaisoma tradicinės konkurencijos, kuri kitomis sąlygomis visada pasireiškia. Kad ir kaip yra, tačiau visokiausio kalibro ešeriai, atsidūrė vakarinio kibimo vietose, nenusiteikę žiopsoti ir turi aiškų tikslą – prisiryti iki soties. Todėl jie kimba beatodairiškai, nes nėra kada įsižiūrėti, ar grobis tikras ar dirbtinis? Laiko mažai. Sutemos sparčiai gaubia ežerą, o naktį ešeriai, kaip ir visi tipiški dienos plėšrūnai eina miegoti.
Akivaizdus skirtumas
Kaip akivaizdžiai rytinis kibimas skiriasi nuo vakarinio, matydavau Masčio ežere, kurio forma primena aštuoniukę, su sala mažajame apskritime. Prie salos vasarą ir rudenį bazuojasi ešeriai. Paprastai plaukdavome jų gaudyti rytą, iškarto po saulėtekio. Maža sukriuke juos gana sėkmingai pavykdavo išvilioti iš slėptuvių tarp lelijų lapų. Tai laikėme neblogu pasiekimu ir juo tenkinomės, kol susidūrėme su vakarinio kibimo fenomenu.
Netoliese buvo puikus „taškas“, kur kibdavo stambios kuojos. Vieną popietę išplaukėme jų pameškerioti, tačiau patyrėme nesėkmę. Užsibuvome ilgai, saulė jau buvo pasislėpusi už horizonto, tačiau rugpjūtį tokiu metu dar šviesu. Kelias atgal vedė palei salą. Kai atgrybšniavome iki jos ir ėmėme ją lenkti, vanduo vienu metu šimto metrų spinduliu, tikra to žodžio prasme, užvirė nuo verpetų, nuo kurių sklido platūs ratilai, o į orą kaip sidabrinis lietus tolydžio pažirdavo mailiaus papliūpos. Žuvelės gelbėjosi nuo ešerių antpuolio.
Spiningų neturėjome, todėl užmetėme plūdines su sliekais. Manosios meškerės masalas nespėjo nugrimzti, o plūdės rovė kaip ant sparnų į šoną. Pakirtau ir iškart supratau, kad užkibo neeilinis ešerys. Kai kuprių paguldžiau ant valties dugno, jis atrijo kelioliką poros centimetrų žuvelių. Kai paskui šį ešerį pasvėrėme paaiškėjo, kad jis sveria net 700 g. Tokių egzempliorių rytą nesumeškeriodavome.
Tad iškart užmečiau slieką iš naujo, tačiau pakirsti nespėjau, nes, kažkodėl akimirksniu pačiupęs grimztantį masalą, ešerys ji pametė. Tas pats pasikartojo dar sykį, o paskui ešeriai beveik nustojo domėtis slieku. Štai tada į akis vėl pakliuvo kupriaus atrytas mailius. Užvėriau vieną aplamdytą ešerio žabtų žuvytę ant kabliuko ir užmečiau. Toje vietoje, kur ji palietė vandens paviršių, bulktelėjo metrinis ratilas ir ešerys pats pasikirto. Šis egzempliorius buvo dar stambesnis. Bet svarbiausia, kad jis taip pat atrijo kelias žuveles. Mailių ešeriai stverdavo. Žaibiškai ir rydavo nieko nežiūrėdami.
Kai mums liko tik trys mailiaus egzemplioriai, vanduo staiga patamsėjo, purpuriniai atspindžiai dingo ir kibimas baigėsi lyg burtininko lazdelei mostelėjus. Kas atsitiko? Tada kilo dvi prielaidos: pirma, ešeriai nebegalėjo įžiūrėti mailiaus, antra, smulkmė išsislapstė?
