Ko nemato žuvys?
Pašėlęs „vakarinis valgymas“ turi savo logiką, paremtą žuvų elgsenos ypatumais ir biologinėmis žuvų savybėmis, tarp kurių – regos savitumai. Ešeriai priskiriami tipiškiems dieniniams plėšrūnams, kurie naktį prastai mato. Todėl logiška manyti, kad jie nustoja kibti, kai sutemsta tiek, kad tampa sunku įžiūrėti grobį. Tad nieko nuostabaus, jog Masčio ešeriai paprasčiausiai patraukdavo į miegamuosius.
Norėdamas patikrinti šią prielaidą, atlikau tokį eksperimentą: pasirinkau duburį prie Vilhelmo kanalo šliuzo, kur visada būriuojasi daug įvairaus dydžio ešerių. Meškeriojimą pradėjome septintą vakaro, kai rugpjūčio mėnesį dar šviesu, bet vakaro artinimasis jau juntamas. Meškeriojome plūdine, masalas – sliekas ir saulažuvė. Iš pradžių ešeriai slieką atakavo dažniau nei mailių, bet kibo gana vangiai. Per valandą 7-8 kibimai. Tačiau kai vandens jau nebesiekė tiesioginiai saulės spinduliai, sliekas pasitraukė į antrą planą, o ešeriai atakavo beveik vien mailių. Akivaizdu, jog sidabrinės žuvytės buvo labiau pastebimos, tačiau abiejų masalų šansai susilygino, kai prietemoje šliuzo kontūrai išskydo kaip prastoje akvarelėje, o tiksliau – ešeriai kibti praktiškai nustojo.
Tada slieką ir saulažuvę pakaitomis kabinome ant sukrės kabliuko ( specialiai tam reikalui naudojome „Aglia Nr.2” modelį su vienšakiu kabliuku). Ir ešeriai vėl pradėjo kibti. Pabandėme vilioti ešerius sukre su nuogu kabliuku. Nepagardinta sukrė ešerių neviliojo. Vadinasi, ešerių regos ypatumai akivaizdžiai lemia jų kibimo intensyvumą. Kai masalas kelia triukšmą, ešeriai orientuojasi šonine linija ir aptinka masalą, užvertą ant sukrės kabliuko. Tad, be jokios abejonės, ne formali paros laiko atskaita, o realus liuksų kiekis, apšviečiantis aplinką, lemia pašėlusio „vakarinio valgymo“ trukmę ir pradžią. Akivaizdu taip pat, kad ešeriai verda „katilus“ dažniausiai giedrais vakarais, o ne tada, kai dangus apniukęs ir saulėtekio metu vos parausta.
Vietos laikas
Labai dažnai susiduriame su situacija, kurią aš vadinu VIETOS LAIKAS. Ką tai reiškia praktikoje? Meškeriotojai miestiečiai išsiiria „gaudyti“ vakarinio kibimo, kai saulė vos persirita zenitą. Visiškai priešingai elgiasi vietos meškeriotojai – jie kažkokiu ypatingu žvilgsniu pasižiūri į dangų lyg tikrintų jį matuokliu ir dažniausiai taria: „dar anksti, ko tuščiai plūduriuoti ežere. Pats laikas plaukti – ne anksčiau šešių...“ Ir tikrai, kol nusiiri iki reikiamo sėkliaus, jau ir septynios, o tada startuoja vakarinis kibimas.
„Vietos laikas“ egzistuoja visuose vandens telkiniuose, ir kiekvienoje geografinėje platumoje – savas. Kaip jį spėja vietiniai meškeriotojai? Grynai praktiškai – ežeras ar tvenkinys visą laiką jų akiratyje. Todėl net dirbdami ūkio darbus iš savo kiemo jie mato, kada sukyla aukšlės, ir žino keliolikos minučių tikslumu „pašėlusio vakarinio valgymo“ laiką.
Pėdsakas vandens paviršiuje
Šapalai tik teoriškai kimba kaitrų vidudienį, o dažniausiai jie slepiasi šešėlyje, kol saulės aktyvumas sumažės. Kai tik šešėliai ima ilgėti, šapalai dažniau išneria iš užuolankų, apsižvalgo ir ima palaipsniui brėžti vis platesnį ratą savo valdose. Rugpjūtį tokia šapalų elgsena, kuri saulėtais vakarais žada vakarinį šapalų kibimą, ypač pastebima. Tiesa, reikia pasirinkti tinkamą vietą, kur tokiu sezono metu būriuojasi šapalai. Neryje, kiek aukščiau Musės žiočių, yra vienas toks ruožas, kuriame gelmė maždaug vienas metras. Vaga čia plati, joje – ištisos vandenžolių plantacijos, kurias vagoja ilgi plyšiai. Būtent juose bazuojasi šapalai. Kol saulė dar kaitina, mailius glaudžiasi šešėlyje, bet kai tik vakarinio kranto šešėlis ima užkloti vis didesnę vagos dalį, tai vienur, tai kitur pasigirsta pliaukštelėjimai. Šapalai traukia į medžioklę. Kol dar palyginti šviesu, šapalai protarpiais stveria palei pat vandens paviršių sliuogiantį „Yo-Zuri SS-Minnow“ (7cm, 8g), tačiau tik tada, jei masalas – pačioje panosėje.
Prietemoje šapalų aktyvumas pastebimai auga, tačiau „minnow“ vobleriais jie nebesidomi. Kad nereikėtų spėlioti, iš karto pasakysiu, jog reikia segti prie valo agresyvaus žaismo masalą, tačiau ne bet kokį. Čia reikia atsižvelgti į kelis dalykus: pirma, virš vandenžolių vos keliasdešimt centimetrų vandens, todėl reikalingi tos pačios SSR klasės („super shallow runner“ – angl.) vobleriai, bet ne verpstės formos, o trumpi drūti „crank“ tipo plačiagalviai modeliai, kurių „veido“ išraiška primena buldogų snukius. Antra, vobleris turi pasižymėti neblogomis aerodinaminėmis savybėmis. Visa tai turi kompaktinis „Yo-Zuri 3D Flat Crank“ (5,5 cm, 7,5g). Kaip ir visi tokio tipo masalai šis bukanosis plaukia lyg nenorom, muistydamasis, bet užtat vandens paviršiuje lieka aiškiai matomas net prietemoje „verdantis“ pėdsakas, nuo kurio į šalis sklinda „ūsai“. Esu įsitikinęs, kad šapalui, kuris medžioja visą parą – šis pėdsakas svarbiausias orientyras, skatinantis atakuoti grobį patamsyje. Masalo spalva nelabai svarbi, bet geriau, kad ji būtų ryški, o štai „barškutis“, įmontuotas į voblerį žymiai pagyvina kibimą. Kol tylus masalas išprovokuoja vieną kibimą, triukšmingas – tris, o kartais keturis.
Tą vakarą šapalų kibimo scenarijus pasikartojo taškas į tašką. Gal tik netaiklių atakų buvo daugiau, nes po lietaus vanduo sruvo susidrumstęs. Bet su tuo reikia susitaikyti iš anksto, nes prietemoje šapalai – gana netaiklūs. Dažnai kyla daug triukšmo, vanduo verda, o voblerio šapalas taip ir nesugriebia. Laimei, vos užmetus masalą, jis vėl beatodairiškai puola į ataką, kol pasikerta.
Žaibiškas debiutas
Šapalų elgsena prietemoje aiškiai rodo, kad šie plėšrūnai ne tik komfortiškiau jaučiasi prietemoje, bet ir daug nuosekliau medžioja. Meknės kur kas nuosaikesnės medžiotojos, nors ir jos nevengia stverti grobį bet kuriuo paros metu. Kadangi jos laikosi šalia šapalų, kartais man atrodo, kad storasprandžiai paprasčiausiai nugvelbia joms iš panosės visą laimikį. Todėl dažniausiai meknė užkimba, kai iš to paties akvatorijos „taško“ jau būna ištraukti keli šapalai. Ypač tai pastebima Nemuno dambų aplinkoje, kuri idealiai tinka meškerioti prieš saulės laidą. Bet tiek čia, tiek kitose upėse kur kas sudėtingiau „užmegzti kontaktą“ su salačiais. Šios žuvys labai eiklios ir nenusėdi vienoje vietoje, todėl nepaliaujamai suka ratus savo medžioklės plotuose. Tačiau dieną jie kursuoja giliau, o vakare, kai jų aktyvumas pastebimai didėja, salačiai „tikrina“ žuvelių susitelkimo vietas pakrantėse.
Ši salačių veikla – labai triukšminga, purslai tyška į visas puses, kai „piratas“ įsisuka į aukšlių būrį, bet dažnai taip salačiai elgiasi ir dieną. Tada jie plaka uodegomis vandenį viduryje vagos. Paprastai jie tada nereaguoja į masalus. Jei ir pasitaiko kibimas, tai būna greičiau atsitiktinė reakcija, o ne sąmoninga ataka. Situacija keičiasi, kai tiesioginiai saulės spinduliai nebeprasiskverbia į gelmę. Salačiai tuoj pat ima plėšikauti „karštuose“ taškuose. Dažniausiai tai būna iki šapalų pasirodymo, bet trunka nepalyginamai trumpiau. Neryje turiu tokią vietelę šalia intakėlio žiočių, kur salačiai visada tuo pačiu laiku (priklausomai nuo paros trukmės) lyg pagal komandą „sprogdina“ savo „bombas“. Intensyvi kanonada trunka 15-20 min, o paskui – pertrauka iki kito vakaro.
Salačių gaudymui reikia ypatingai pasiruošti, nes šie aristokratai niekada negriebia apkūnių voblerių, o blizgę panaudoti kebliau, nes masalą reikia plukdyti pasroviui, todėl pati parankiausia man yra penkiacentimetrinė aukšlės imitacija „Yo-Zuri Pin’s Magnet“. Nors masalas sveria tik 2,5 g, tačiu viduje speciali kamera su šrateliais. Užmetant masalą jie kaip biliarde subyra į vobleriuko nosį ir šis efektas padeda jam skristi pakankamai toli. Jei masalo nereikia užmesti toli, tinka ir minėto voblerio broliukas – du gramus sverianti, bet labiau blizgi „aukšlė“ „Pin’s Minnow Laser“. Žodžiu, salačių masalai tinkamiausi nedidukai ir laibi.
