Tapk Žūklės draugu FACEBOOK tinkle.
Esu įsitikinęs, kad stambieji upėtakiai sąmoningai maskuojasi ir slepiasi šviesiuoju paros metu. Ir daro tai todėl, kad jau įprato, jog kažkas įtartinai pratrepsi krantais, į vandenį pliaukši masalai, po kažkieno neatsargiomis kojomis lyg šūviai pokši sausuoliai. Vakare, kai prietema tokia, kad sunku tampa taikliai užmesti masalą, nes akis su didele paklaida matuoja atstumus, upelių pakrantės tuštėja. Tylą jau drumsčia tik natūralūs pirmykštės gamtos garsai: medžių ošimas, vandens čiurlenimas, sprogusio sviedinio efektą sukelia į vandenį pūkštelėjęs kankorėžis, o didžiausias triukšmadarys – nuo akmens į vandenį nardantis tulžys. Sąmoningas prietemos laukimas.
Kelis kartus per sezoną darau tokią iškylą: likus maždaug pusvalandžiui iki ramybės meto nusigaunu iki vieno upelio, kurio keli duburiai išsidėstę kilpose, vingiuojančiose šalia kelio. Tada reikia negaišti – spėriu tempu einu iki pirmojo „taško“, likusias kelias dešimtis metrų iki vandens tenka sėlinti. Vienintelis tinkamas tokiam meškeriojimui masalas – vobleris. Dažniausiai naudoju rėksmingai nuspalvintą penkiacentimetrinį „Rapala Countdown“ (5cm, 5 g). Šis modelis – lėtai grimztantis (suspending), tačiau, kad jis grimztų kiek greičiau, prie pilvuko klijuoju 0,3 g svarelį-lipduką. Jei vanduo labai skaidrus, labiau viliojantis upėtakių genčiai būna juodai oranžinis grimzlius „L-Minnow“ (sinking, 4,4 cm, 5g). Jokių alternatyvų šiems grimzliams kol kas neradau. Plūduriuojančių modelių naudoti nepatariu, nes jie ilgiau neria ir operatyviam gaudymui tinka tik iš bėdos.
Meškeriojimo vietą reikia pažinoti kaip savo penkis pirštus, nes vienas netikslus metimas arba masalo plukdymas netinkama trajektorija ir netinkamoje gelmėje, gali niekais paversti ilgai rengtą reidą. Jei masalas įskris į alksnio šakas arba užklius už kerplėšos, antro šanso neliks, nes masalo išlaisvinimas ne tik sukels daug nereikalingo triukšmo, bet ir surys brangų laiką. Upėtakiai, žinoma, medžioja ir tamsoje, bet, kai nematai, kur meti masalą, meškerioti nepavyks. Pasišviečiant, kad ir blankiu šviesos žibintu taip pat nepavyks nieko suvilioti, nes upėtakiai bet kokio šviesos šaltinio vengia ir slepiasi. Tad reikia racionaliai išnaudoti pusvalandį, kol pakrantes apgaubs visiška tamsa, ir pasilikti dešimt minučių sugrįžti iki kelio tegu sunkiai, bet įžiūrimu tiesiausiu takučiu.
Geriausia taktika
Todėl pati geriausia taktika – užmesti masalą ir neužlenkti valo lankelio, o ranka po truputį vynioti valą nuo būgnelio, kol nuojauta pakuždės, kad laikas plukdyti masalą savęs link. Labai dažnai tas momentas sutampa su kibimu, nes, mano manymu, upėtakis, jei jis yra duburyje, visada seka gana gerai įžiūrimą ryškų voblerį ir vos tas stabteli – atakuoja jį. Patamsyje upėtakiai masalus stveria godžiai, todėl dažniausiai pasikerta iš karto.
Upėtakio tramdymas užima nemažai laiko, o ir triukšmo sukelia ganėtinai, todėl dažniausiai, sėkmingai ištraukus laimikį, pasuku atgal. Prietemoje kimba tik stambūs upėtakiai. Tik kartą pasitaikė trisdešimtcentimetrinis egzempliorius. Tad sumeškeriota žuvis – visada didelė sėkmė. Taip upėtakius galima vilioti ir brėkštant, tačiau prieš aušrą visada turi mažiau laiko, nes praktiškai neįmanoma nuspėti, kada stambieji upelio aborigenai užsibarikaduos slėptuvėse.
Biologinis laikrodis ir alkis
Per tūkstančius evoliucijos metų žuvys išsiugdė instinktų ir refleksų sistemą, kuri tapo vadinamojo biologinio laikrodžio spyruokle, įjungiančia vakarinio „valgymo“ fenomeną. Tas laikrodis bet kuriuo metų laiku žuvims praneša, kad atėjo maitinimosi laikas. Ramybės metas pakrantėse ir alkis kartu sudėti veikia kaip nenugalima jėga, kuria galima sėkmingai pasinaudoti, tačiau, pabrėžiu dar kartą, tai įmanoma tik gerai pasirengus, apgalvojus meškeriojimo scenarijų ir įgijus reikiamų įgūdžių.
Pirmiausia saulėlydį reikia pasitikti toje vietoje, kur didžiausia tikimybė sugauti numatytą laimikį. Ne tik plėšriosioms žuvims prieš saulės laidą pakyla apetitas, labai dažnai kilograminiai karosai ir pusmetriniai karšiai stveria masalą būtent tada, kai paskutiniai saulės spindulėliai nuauksina vandens paviršių. Bet tam turi būti parengtos prielaidos – parinktas masalas, iš anksto subertas reikiamon vieton jaukas, kad vakarieniauti plaukiančios žuvys nenuklystų į šalį, o stabteltų ties masalu. Meškeriojant lynus ar karosus, karšius ar kuojas geriausias masalas – stambus sliekas, o štai spiningo masalą parinkti sunkiau, bet aš pirmenybę atiduodu vobleriams. Tačiau svarbu žinoti, jog, meškeriojant vakare, nereikia aklai kopijuoti dienos modelio. Pirmiausia tai pasakytina apie masalus. Visai nebūtinai tie masalai, kurie yra veiksmingi dieną, gundo vakarinius medžiotojus. Ilgą laiką negalėjau parinkti masalo, kurį vakare noriai atakuotų Versekos šapalai. Akivaizdi klaida buvo vilioti juos tomis pačiomis sukrėmis, kurias sėkmingai naudojau dieną (veiksmingi buvo du modeliai – „Aglia Black Dots“ ir „Myran Wipp“). Pasirodė, kad tinkamiausias masalas – balkšvai melsvas, paprastutis „Dorado Scout“, kuris dabar turi porininką salotinio atspalvio „Yo-Zuri Dino Crank“ (6 cm, 8,5 g), kuris tinkamesnis apniukusiu oru.
Nepamirškite, kad įrankiai, t.y. spiningas, turi būti taip pat gerai parengtas valandai X: pageidautinas šmaikštus meškerykotis su greita rite, kurios būgnelyje – vienagyslis valas, nes pintas dažniau susipina. Dar geriau, jei spiningas iš tų, kurie turi rezonuojančių savybių, nes prietemoje, kai ne viską matai, labai svarbu jausti kiekvieną žuvies prisilietimą prie masalo.
