Žūklės naujienos „Facebook“ tinkle. Junkitės!
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas žūklei Egidijus Bukelskis įsitikinęs, kad masinės verslinės žvejybos Lietuvoje nėra jau daugiau nei 15 metų.
Šiuo metu versliniais įrankiais daugiausia galima žvejoti seliavas ir ežerines stintas. „Tačiau jos žvejojamos vos dviejų ar trijų organizacijų. Seliavų išteklių negaila, nes jos po dvejų, trejų ar ketverių metų vis tiek nusibaigia ir grimzdamos į dugną pūdo ežerus. Todėl kalbėti apie žalingą žvejybos poveikį šiai žuvų rūšiai ar bendrijoms neturime pagrindo“, – neabejojo E.Bukelskis.
Diskusija dėl Lietuvos vidaus vandenų telkiniuose sumenkusios biologinės įvairovės kyla tada, kai tuos pačius žuvų išteklius naudoja ir žvejai mėgėjai, ir verslininkai.
Žvejai mėgėjai daro nemažą poveikį žuvų populiacijai – tai nėra toks jau nekaltas užsiėmimas kaip kam nors atrodo.
Žvejyba su versliniais įrankiais turi lemiamos įtakos lydekoms, kitoms stambiosioms žuvims.
„Lenkijoje leidžiama žvejoti versliniais įrankiais 70 proc. visų ežerų. Tačiau reguliuojant žvejybą įvedami tam tikri svertai: pirmasis – žvejybą apriboti laiku, kai leidžiama žvejoti tik tada, kai žuvys neneršia. Be to, galima apriboti žvejybos įrankius, jų parametrus, kad žvejai negaudytų nesubrendusių, jaunų žuvų ir pan. Manau, limituotos žvejybos formos panaudojimas Lietuvoje irgi galėtų tarnauti žuvų išteklių kontrolei“, – svarstė E.Bukelskis.
Jis atkreipė dėmesį, kad tinklinė žvejyba vykdoma beveik visose Europos Sąjungos šalyse. „O ir Šveicarijoje niekas nesistebi, kad šalimais besimaudančių žmonių stovi legalūs žvejybos įrankiai. Jokiu būdu nesakau, kad reikia leisti verslinę žvejybą ir neproteguoju kokios nors interesų grupės. Tačiau noriu pasakyti, kad ir žvejai mėgėjai daro nemažą poveikį žuvų populiacijai – tai nėra toks jau nekaltas užsiėmimas kaip kam nors atrodo“, – kalbėjo žvejų atstovas.
 |
| J.Andriejauskaitės/15min.lt nuotr. |
Pagavai, pasigrožėjai ir paleidai
Kiekvienas žvejas svajoja iš ežero ištraukti įspūdingą laimikį. Tačiau dažnam dar tik pradedančiam mėgėjui nusvyra rankos, kai niekas nekimba.
E.Bukelskis įspėja, kad žuvies nepagausime tol, kol neateisime į protą ir aistrą žvejoti vertinsime ne tik kaip pramogą, bet ir kaip būdą papildyti šaldytuvą.
Tik pagavus įspūdingą neeilinį egzempliorių galima jį parsinešti namo. Blogai, kai žuvis gaudoma maistui.
„Žvejoti reikia savo malonumui. Tik pagavus įspūdingą neeilinį egzempliorių galima jį parsinešti namo. Blogai, kai žuvis gaudoma maistui. Todėl būtina garsiai kalbėti apie tausojančią žvejybą: sugauname, nufotografuojame, pasigėrime ir paleidžiame. Jei žvejyba yra hobis, tai jo esmė ištraukti žuvį, o ne ją suvalgyti.
Turime įsisąmoninti, kad gamta yra trapi, ir ją reikia puoselėti. Vien draudimais biologinės įvairovės problemų neišspręsime: reikia keisti požiūrį, antraip žuvų kaip nebuvo, taip ir nebus“, – prognozavo E.Bukelskis ir pasidžiaugė, kad jaunoji žvejų karta vis daugiau žuvies paleidžia nei pačirškina keptuvėje.
Pašnekovas įsitikinęs, kad sumenkusi žuvies populiacija – ne šiandienės žvejybos, bet sovietinių laikų palikimas, kai ežerai buvo nualinti besaikio, grobuoniško brakonieriavimo.
 |
| Karpis, kurį norima pasverti, išmatuoti ir nufotografuoti, guldomas ant vandeniu apšlakstyto čiužinėlio |
Iš karpių – tik galva ir uodega
E.Bukelskis neabejoja, kad žuvies populiacija Lietuvoje nėra pasiekusi kritinės ribos.
„Žuvų ištekliai nėra menki, tik mokėkime juos išsaugoti. Per vienus metus nieko nepasieksime – čia ne rugiai. Norėdami gerų rezultatų, turime stengtis šiandien, o pasiekimais galėsime džiaugtis tik po 5–7 metų“, – aiškino pašnekovas.
Vis dėlto jis atkreipė dėmesį, kad žuvies veisimas privalo būti apskaičiuotas ir pagrįstas moksliniais tyrimais – juk vandenų maisto ištekliai irgi nėra begaliniai.
Į ežerą supylę 100 ar 300 milijonų žuveliokų savo tikslų nepasieksime.
„Turiu pavyzdį, kai supylus toną žuvies į hektaro dydžio ežerėlį po ketverių metų karpiai buvo mažesni nei juos suleidžiant: liko tik galva ir uodega – kūno nėra, nes trūko maisto“, – patirtimi dalijosi E.Bukelskis. Jis apgailestavo, kad valstybės strategija, atkuriant žuvų bendrijas, banguota ir nenuosekli.
„Pavyzdžiui, įžuvinimas vėgėlėmis apčiuopiamo rezultato Lietuvoje nedavė. Per keletą dešimtmečių tam išleisti didžiuliai pinigai, tačiau rezultatas yra apgailėtinas. Į ežerą supylę 100 ar 300 milijonų žuveliokų savo tikslų nepasieksime.
Lietuvoje turime daugybę ežerų ir upių, todėl sukontroliuoti visą gamtos kompleksą sudėtinga. Tarkime, turime saugoti lydekas, nes, jei jų pakanka, ežerai patys susitvarko savo ekosistemą. Tačiau lydeka yra kanibalė, kuri sunaikino dabar į Raudonąją knygą įtrauktą vijūną. Vadinasi, ne visos žuvys darniai sutaria tarpusavyje, todėl įžuvindami ežerus turime iš anksto žinoti, ką norime pasiekti“, – svarstė E.Bukelskis.
Jis norėtų, kad būtų skiriama daugiau dėmesio margojo upėtakio ir kiršlio veisimui ir apsaugai. Giliuose ežeruose norėtųsi dažniau sutikti šamų.
„Lietuvai reikia ne tik kryptingos įžuvinimo programos, bet ir visuomenės, gamtosaugos organizacijų pastangų. Tik dirbdami išvien pasieksime, kad kiekvienas žvejys pagautų savo žuvį. Dar kartą pabrėžiu: pramogai, o ne maistui“, – akcentavo žvejys.
Jis pasidžiaugė jau dabar pastebintis gerų tendencijų: pastaruoju metu smarkiai pagausėjo paprastųjų karosų, ešerių: „Mano įsitikinimu, tai rodo mažėjančius nelegalios žvejybos mastus.“
 |
| Skaitytojo Jono nuotr./Jono paleista lydeka |
Lydekų trūksta visuose ežeruose
Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto Gėlųjų vandenų ekologijos sektoriaus vyresnysis mokslo darbuotojas Saulius Stakėnas sakė, kad Lietuvoje labiausiai stengiamasi atkurti lašišos, šlakio ir eršketo populiaciją. Šios žuvys tapo retos dėl žmogaus veiklos.
„Dėl Kauno hidroelektrinės ir kitų užtvankų lašišos neteko daugybės nerštaviečių, todėl šią rūšį sunku atkurti“, – kalbėjo S.Stakėnas.
Lašišos veisiamos visose šalyse, nes jos didelės, žadina sportinį žvejų interesą, be to, plačiai naudojamos kulinariniams eksperimentams virtuvėje.
„Tam, kad Lietuvoje būtų tiek lašišos, jog galėtume resursus išnaudoti turistiniais tikslais, reikia labai smarkiai padirbėti. Nesakau, kad nėra jokių prošvaisčių, tačiau tol, kol verslinė žvejyba nebus uždrausta Kuršių mariose ir Baltijos jūros priekrantėje, jokio turistinio intereso nesitikėkime“, – apibendrino Ekologijos instituto darbuotojas.
Dėl intensyvios verslinės žvejybos vos per dvejus metus bendra verslinių žuvų biomasė Kauno mariose buvo sumažėjusi 149 tonomis. Kasmet menko žvejybos efektyvumas, buvo vis mažiau sugaunama vyresnių amžiaus grupių karšių, kuojų, sterkų, mažėjo salačių ištekliai. Tarp laimikių sparčiai daugėjo menkaverčių rūšių žuvų – plakių, sidabrinių karosų.
Dėl neigiamas verslinės žvejybos poveikio Kauno mariose ir Obelijos ežere verslinė žvejyba jau yra uždrausta.
Uždraudus verslinę žvejybą Kauno mariose pastebėta, kad padidėjo lašišų ir šlakių populiacija. Užtat lydekų trūkumas Lietuvos vandenyse vis dar jaučiamas labai smarkiai.
„Tai – didelė problema, kurią reikia spręsti: kuo daugiau lydekų – tuo švaresnis vanduo ežere. Pagal švedų standartus Lietuvoje nėra ežero, kur lydekų skaičius būtų pakankamas, nebent rezervatuose“, – aiškino pašnekovas.
 |
| Aurelijos Kripaitės/15min.lt nuotr. |
Atkurti eršketą – rimtas iššūkis
Lašišų ir šlakių populiacijos jau yra pakankamai gyvybingos, šios rūšys neišnyktų net nutraukus veisimą. Tačiau jos vis dar nepasiekė potencialiai įmanomos ribos.
„Šiuo atveju žvejai mėgėjai padaro nemažą juodą darbą: tarkime, kai vyksta įžuvinimas, jie atvažiuoja ir maišais išgaudo labai mažas lydekas. Situacija šiek tiek pasitaisė, kai buvo padidintos baudos, tačiau bėda ta, kad inspektoriai nespėja pasirodyti, o žvejai apie jų vizitą jau žino iš informatorių – čia gi Lietuva“, – atsiduso S.Stakėnas.
Daugiau nei pusė eršketų Kuršių mariose ir Baltijos jūros priekrantėje pagaunama pirmais metais – tai yra žiauru.
Jau pora metų Lietuvoje vykdomas eršketų įžuvinimas. Tačiau šios rūšies atkūrimą mokslininkai vadina iššūkiu.
„Jei pavyktų, būtų daugiau nei įspūdinga, nes daugiau nei pusė eršketų Kuršių mariose ir Baltijos jūros priekrantėje pagaunama pirmais metais – tai yra žiauru. Eršketo tokia kūno sandara, kad jis labai lengvai įsipainioja į tinklą. Kitos žuvys atsimuša į tinklą ir nuplaukia šalin, o eršketas dėl savo kūno sandaros ir elgsenos, atsimušęs į tinklą, pradeda suktis aplink save. Net truputį užkibęs už tinklo jis užsivelia jį ant savęs“, – pasakojo S.Stakėnas.
Pagal ekologijos instituto paruoštą žuvų išteklių atkūrimo bei gausinimo programą, vandens telkinius reikia įžuvinti mažiausiai 748 milijonais jauniklių per metus.
Šiuo metu vandens telkiniai, dėl valstybinių žuvivaisos įmonių reorganizacijos ir lėšų stygiaus, įžuvinami vos 180 milijonų jauniklių.
 |
| Alfredo Pliadžio nuotr. |
Pajamos iš verslinės žvejybos – menkos
Šių metų balandžio 30 d. aplinkos ministro Valentino Mazuronio pasirašytas įsakymas dėl verslinės žvejybos vidaus vandens telkiniuose uždraudimo įsigalios nuo 2015 metų sausio 1 dienos.
Projekte numatyta uždrausti verslinę plėšriųjų ir karpinių žuvų žvejybą visuose Lietuvos ežeruose ir tvenkiniuose. Žvejai verslininkai ežeruose ir tvenkiniuose galės vykdyti tik specializuotą seliavų ir stintelių žvejybą, o upėse – tik specializuotą stintų, migruojančių ungurių ir nėgių žvejybą.
Verslinė žvejyba, kaip žinia, orientuota tikrai ne į tų išteklių puoselėjimą ir gausinimą. Tam verslininkai, skirtingai nei žvejai mėgėjai, lėšų beveik neskiria.
„Svarbiausias tokio sprendimo argumentas – mūsų šalies žuvų ištekliai. Mokslininkų išvados aiškiai sako, jog jie vis mažėja. O verslinė žvejyba, kaip žinia, orientuota tikrai ne į tų išteklių puoselėjimą ir gausinimą. Tam verslininkai, skirtingai nei žvejai mėgėjai, lėšų beveik neskiria“, – teigia V.Mazuronis.
Gamtinių tyrimų centro duomenimis, net 84 proc. Lietuvos ežerų patiria per didelį žvejybos poveikį. Dėl to labai nepaliaujamai mažėja vertingų žuvų – ypač plėšriųjų – ištekliai.
Siekiant atkurti išteklius buvo imtasi skubių, griežtų priemonių – iki 10 kartų padidinti įkainiai už žalą žuvų ištekliams, uždrausta laisva prekyba tinkliniais žvejybos įrankiais ir kt.
Aplinkos ministerijos vadovo žodžiais, verslinė žvejyba nėra pelninga – tą pripažįsta ir tie, kurie tuo užsiima. Be to, atsakingoms valstybės institucijoms nėra paprasta kontroliuoti verslinės žvejybos atstovų veiklą, sugaunamų žuvų kiekius ir t.t.
Įtvirtinus verslinės žvejybos apribojimą visos šalies žvejai verslininkai netektų apie 150 tūkst. litų potencialių metinių pajamų. Būtų sugaunama apie 20–30 tonų žuvų mažiau.
Projekto nuostatos paliestų 17 verslinės žvejybos įmonių. Sprendžiant iš sugavimų, verslinė žvejyba nėra nė vienos iš jų pagrindinis pajamų šaltinis. Įmonių pajamos 2012 m. siekė nuo kelių šimtų litų iki 34 tūkst. litų per metus.
Pernai žvejai verslininkai vidaus vandenyse sugavo 1 614,5 tonų žuvų.
„Prieš nuspręsdami ne kartą diskutavome tiek su verslinės žvejybos bendruomene, tiek su plačiąja visuomene. Pirmieji pripažino, jog žvejyba jiems tikrai nėra pagrindinis pajamų šaltinis. Antrųjų nuomonė vienareikšmiška: verslinę žvejyba reikia uždrausti. Todėl, siekiant racionaliai tvarkyti vidaus telkinių žuvininkystę, nutarta taip, kaip nutarta“, – sakė ministras.
Verslinė žvejyba bus leidžiama tik Kuršių mariose, polderiuose bei Nemuno žemupyje. Bus leidžiama ir specializuotoji ungurių, stintelių, seliavų bei upinių nėgių žvejyba.
Šiais metais specializuota seliavų ir stintelių verslinė žvejyba vykdoma 46 ežeruose. Dešimtyje didžiausių Lietuvos ežerų bus vykdoma ir kitų žuvų (lydekų, sterkų, ešerių, karšių, kuojų ir kt.) verslinė žvejyba.
 |
| Aurelijos Kripaitės/15min.lt nuotr./Žvejai džiaugėsi sugavę plekšnių. |
Mėgėjiškos žūklės apyvarta išaugo 30 kartų
Žvejų mėgėjų forumo „Žvejo tribūna“ atstovas Saulius Mikalauskas yra suskaičiavęs, kad mėgėjiška žūkle Lietuvoje aktyviai užsiima apie 170 tūkst. žmonių, taip pat iki pusės milijono žmonių per metus turi kokių nors išlaidų, susijusių su mėgėjiška žūkle.
Mėgėjiškos žūklės reikmenų metinė apyvarta Lietuvoje siekia apie 130 mln. litų. Šalyje yra apie 300 su žūkle susijusių parduotuvių.
Nepaisant to, kad žuvininkystės produktų poreikis auga, visose ES valstybėse yra stebima verslinių sugavimų mažėjimo tendencija.
2012 metais 2,4 mln. litų surinkta už parduotus žvejų mėgėjų leidimus, šiemet, pabranginus leidimus, planuojama surinkti 4 mln. litų.
Kiekvienam žmogui rekomenduojama suvalgyti 24 kilogramus žuvies per metus. Lietuviai suvalgo 13–14 kilogramų žuvies. Daugiau nei 80 proc. žmonių žuvį perka prekybos tinkluose.
Lietuva kasmet importuoja ir eksportuoja daugiau nei 100 tūkst. tonų žuvų, todėl verslinių sugavimų apimčių sumažėjimas esą neturės iš esmės jokios reikšmės gyventojų aprūpinimui žuvimi.
Pernai žvejai verslininkai vidaus vandenyse sugavo 1 614,5 tonų žuvų. Apie 90 proc. versliniais įrankiais sugaunamų žuvų sužvejojama Kuršių mariose, Nemuno žemupyje ir polderiuose.
Nepaisant to, kad žuvininkystės produktų poreikis auga, visose ES valstybėse yra stebima verslinių sugavimų mažėjimo tendencija. Kaimyninėje Latvijoje, kurios vidaus vandenų plotas nedaug mažesnis nei Lietuvos, žvejai verslininkai sugauna 5 kartus mažiau – tik apie 300 tonų žuvų.
Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007–2013 metų nacionaliniame strateginiame plane nurodyta, kad viso verslinės žvejybos vidaus vandenyse sektoriaus apyvarta 2005 m. siekė 4,1 mln. litų.
Klaipėdos universiteto atliktais skaičiavimais, šiandien mėgėjiškos žūklės apyvarta Lietuvoje siekia nuo 119 iki 128 mln. litų per metus – t.y. 30 kartų didesnė.
2012 m. žvejai mėgėjai žuvų išteklių atkūrimui ir saugojimui skyrė 2,4 mln. litų, ežeruose žvejojantys verslininkai – tik 8 tūkst. litų.
 |
| 123FR nuotr./Žvejys |
Išduotų leidimų mėgėjų žvejybai skaičius 2013 m.
* 2 dienų (kaina 5 Lt) – 95 700
* Mėnesio (kaina 20 Lt) – 7 900
* Metinių (kaina 50 Lt) – 58 400
Per 2012 m. išaiškinti 3127 mėgėjų žvejybos pažeidimai, iš jų 996 – už draudžiamų žvejybos įrankių ir/ar būdų naudojimą.
Per 2013 m. I-II ketv. išaiškinti 2170 mėgėjų žvejybos pažeidimai, iš jų 212 – už draudžiamų žvejybos įrankių ir/ar būdų naudojimą
Šaltinis: Aplinkos ministerija
