Tapk Žūklės draugu FACEBOOK, spausk čia.
Nelaukta akistata
Kol akis užkliūva už pirmo kiek gilesnio duburio, kuriame galima būtų tikėtis lydekos ar ešerio kibimo, tenka žingsniuoti beveik pusvalandį. Bet eita ne veltui, intuicija neapgauna – voblerį atakuoja maždaug 700 g lydeka. Nuotaikos kreivė kyla į viršų ir iki kito vingio eiti jau smagiau. Čia dar vienas duburys – anksčiau jo gylis siekė porą metrų, o dabar, geriausiu atveju, pusę tiek. Šiame duburyje pavyksta maža sukre sugundyti 400 g šapalą. Paskui driekiasi smėliai, tik palei tiltą, permestą iš pievos į kaimo daržų pusę, kitas duburėlis. Daug metų čia žvejoju, bet tik dabar pamatau, kad jo viduryje – didelis akmuo. Vanduo dar niekada nebuvo tiek nusekęs, kad paviršiuje pasirodytų akmens pakaušis. Palei jį glaudėsi ešerys, kuris strimgalviais atakavo sukrę ir pakibo ant trišakio.
Matyt, aukščiausioje kanceliarijoje buvo nuspręsta, kad mano nuotaika pakankamai pakelta ir laikas sugrąžinti mane į realybę. Nes kaip tik tuo metu, kai į krepšelį dedu ešerį, ausis pagauna keistą garsą. Paprastai toks skambesys pasigirsta, kai metalas atsitrenkia į medį. Beveik tuo pat metu neskubi tėkmė į tiesiąją tarp vingio ir tilto išneša geltoną kaip viščiukas baidarę, kurios ekipažas beviltiškai bando persikasti per seklumą. Dvi poros irklų kaip buldozeriu aria smėlėtą dugną tokiu tempu, kad vanduo upės vagoje tuojau pat susidrumsčia. Kai baidarė pagaliau virste įvirsta į duburėlį, išgirstu patį idiotiškiausią, kokį tik galima sugalvoti, klausimą:
– Kaip kimba?
Bet aš atsakau klausimu į klausimą:
– Kaip jums šovė į galvą keliauti upe kurioje nėra vandens?
– Mums Varėnoje pasiūlė šį maršrutą. Ar dar toli iki Merkio?
– Toli, dar toli, – tiek tesugebėjau išspausti.
Susiradau kelmą, atsisėdau ir tikėjausi su puodeliu arbatos iš termoso pralaukti reikiamą laiko tarpą, kol nurims baidarės sukeltas triukšmas, bet vietoj laukto atokvėpio į tiesiąją išplaukė dar viena. Vėl išgirdau tą patį idiotišką klausimą ir pasiteiravimą ar dar toli iki Merkio?
Žvilgtelėjau bejėgiškai į laikrodį – 9.40 val. Iš tos pusės, kur jau turėjo būti nuplaukęs pirmasis ekipažas pasigirdo pjūklo džeržgesys ir lūžtančio medžio trenksmas. Atsikėliau ir nuėjau pažiūrėti, kas vyksta. Pasirodo polaidis skersai upę paguldė seną gluosnį, kurį apiplaukti jokių šansų, tad „turistai“ ėmė jį pjauti ir kapoti. Prie jų netrukus prisidėjo antras ekipažas, o paskui ir trečias. Bendromis jėgomis jie prapjovė „vartus“, išardė šakų sąnašyną ir pajudėjo toliau. Už 100 m – kitas „laužas“ (taip dzūkai vadina natūralias žuvų slėptuves). Turistai vėl paleido į darbą pjūklą ir kirvius...
Per pusvalandį šliauždamos dugnais per gruntą pasroviui nusikasė 18 baidarių. Po šio demaršo iki 13.40 val. nė vieno kibimo. Objektyvumo dėlei reikia pasakyti, kad maždaug už kilometro nuo paskutinės vietos, kur kibo, voblerį atsivijo šapalas, tačiau tik palydėjo masalą. Jokių abejonių neliko – tikėtis kibimo nelogiška. Iš principo palaukiau iki pavakarių, t.y. 15.30 ir vėl pabandžiau žvejoti, tačiau rezultatas buvo tas pats – 0.
Masiškumo ištakos
Po šios akistatos su vandens turistais ne kartą grįžau mintimis prie tos situacijos. Ar tokiose mažose upėse kaip Verseka ar Grūda, kuria, vietos miškininkų liudijimu, ankstyvą pavasarį bandoma plaukti netgi jūriniais plaustais, nors ir dvivietėms baidarėms ten pernelyg ankšta, leistinas vandens turizmas. Tokiose upėse vandens maža, todėl baidarių eismas primena buldozerių važinėjimą gėlių darželio takeliais. Kol kas aplinkosaugos institucijos apie tai
 |
| Nuotraukos iš asmeninio albumo/Ūla. |
nesusimąsto, nors precedentas kelti šią problemą įvyko dar prieš trisdešimt metų. Tada buvo penkeriems metams apribotas baidarių ir kitų plaukiojimo priemonių „eismas“ Ūla. Keli šimtai pakankamai nelojalių gamtai baidarių ekipažų, keliaujančių šia vandens arterija, jau tada buvo priežastis susirūpinti gražiausios Europos (taip buvo tada tituluojama Ūla) upės būkle ir ekologiniu saugumu.
Laukinio kapitalizmo laikais tokie argumentai pamiršti, o jei kas prisimena, jam tuojau pat užkemšama burna. Esą, žlugdomas privatus verslas, gelbstintis... ištisus Lietuvos regionus nuo skurdo. Žygių baidarėmis organiztoriai, esą , sprendžia nedarbo problemas kaimo vietovėse, vasaros mėnesiais į šią veiklą įsitraukia... tūkstančiai vietos gyventojų. Visa tai – pasakėlės naivuoliams. Dzūkijoje grybavimas ir uogų rinkimas kaip buvo taip ir liko pagrindiniu „liaudies masių“ pragyvenimo šaltiniu, o vandens turizmo organizavime dalyvauja kelios dešimtys apsukrių vietos verslininkų, kuriems reikėjo legalizuoti savo kapitalus, kai baigėsi „metalų“, „grybų“, „spirito“ ir kitokios individualios veiklos era.
Kitas dalykas būtų, jei vadinamųjų „kaimo turizmo vandens maršrutais organizatorių“ veikla neapsiribotų baidarių nuoma ir jų pargabenimu į maršruto pradžią, o būtų kaip ir visame pasaulyje – kompleksinė, nukreipta į teisingą plėtrą. Dabar niekas išskyrus miškininkus ir saugomų teritorijų administratorius nesirūpina įrengti stovyklavietes, nors minimaliai pritaikytas vandens turistų poreikiams. Apie kitokį infrastruktūros kūrimą nėra nei kalbos, o juk būtent turistinių žygių vandens maršrutais oragnizatoriai turėtų tai daryti, nes jų veikla nesutelpa į baidarių nuomos rėmus ir prilygsta turizmo paslaugų operatoriaus statusui. Va, tada vadinamoji „baidarių nuoma“ būtų ne pusiau legalus verslas, kuriame sukasi „juodi“ pinigai, o svarbi regionams veikla, kurioje dalyvautų gidai, stovyklavietes įrengiantys ir prižiūrintys darbininkai, šiukšlių utilizavimo komandos ir t.t.
Tačiau šį kart plačiai nesigilinsime į tas problemas, nes šiandienos tema – baidarių ekspansijos poveikis gyvajai gamtai.
Instinktai tampa atavizmais
Tą rytą suskaičiavau 18 baidarių ir tai buvo pirmas jų pasirodymas seklioje ir netinkamoje vandens žygiams Versekoje. Antra, tą dieną žuvų aktyvumas krito iki žemiausios atžymos, t.y. nulio. Žuvys paprasčiausiai išsislapstė. Šiandien mažiausiomis mūsų krašto vandens arterijomis, kuriose rasdavo prieglobstį retos gyvūnų ir žuvų rūšys, iriasi jau ne šimtai, o tūkstančiai baidarių ir valčių. Tokio chaotiško laivyno daromas presingas – labai didelis, tačiau blogiausia, kad nežinoma, koks bus jo poveikis, atsiliepsiantis tolimesnėje perspektyvoje. Tą rytą suskaičiavau 18 baidarių ir tai buvo pirmas jų pasirodymas seklioje ir netinkamoje vandens žygiams Versekoje.
Šiandien akivaizdu, kad baidarių periodiškas kursavimas sekliuose, ribotos erdvės vandenyje žuvims sukelia stresą. Ilgalaikį. Žinoma ir tai, kad kinta žuvų mitybos pobūdis. Dieną jos slapstosi, o ankstyvą rytą ir vėlai vakare, kai baidarių plaukimas aprimsta, jos skuba susirasti maisto. Tačiau ir tuo metu žuvys – labai baikščios. Kažkada baidarių eismas Ūla buvo apribotas, kai mokslininkai pateikė duomenis, kad kinta žuvų elgsena. Dėl patiriamo streso Ūlos upėtakiai, kiršliai ir negausios srovėje prisitaikiusių gyventi karpinių žuvų rūšys ėmė nebesimaitintii nuo vandens paviršiaus – tik nuo dugno. Specialistai žino, ką tai reiškia, nes beveik 80 proc. žuvų valgiarasčio sudaro vabzdžiai, tupiantys ant tėkmės ar įkrentantys į ją.
Baidarių ekspansija į absoliučiai netinkamą laivybai Verseką paskatino pasidomėti situacija Ūloje. Todėl tris vasaros mėnesius po 2-3 dienas su kolega stebėjau kelis Ūlos ruožus. Paskutines dvi gegužės dienas praleidome prie Ūlos ruožo žemiau Trakiškių kaimo tilto. Per tą laiką maždaug pusės kilometro ilgio ruože, kažkada garsėjusio tarp vietinių meškeriotojų tauriųjų žuvų gausumu, neužfiksuotas nė vienas kiršlio (jie buvo labiau tikėtini) ar upėtakio bulktelėjimas, liudijantis, kad žuvys renka nuo paviršiaus vabzdžius. Žinoma, galima daryti išlygą, kad pirmoji diena buvo nepalanki, retkarčiais lynojo, debesuota su pragiedruliais, todėl skrido mažokai vabzdžių. Tačiau antras rytas išaušo saulėtas, giedras, o situacija nepasikeitė, todėl svarbiausia santūraus žuvų elgesio priežastis – kas 10-15 minučių praplaukiančios baidarės.
Kitas stebėjimas vyko patį vidurvasarį ruože, esančiame už 2,5 – 3 km žemiau Trakiškių kaimo. Čia Ūlos vaga beveik dvigubai platėja. Viduryje vagos – sala, kurioje auga keli juodalksniai. Aplink salą – šiekštų laužynas. Kairiau salos – siauresnioji smėlėta protaka. Ja ir suka visos baidarės, kad nereikėtų laviruoti tarp šiekštų. Todėl dešiniojoje protakoje – viena nedaugelio žuvims palankesnių vietų Ūloje. Dešiniosios protakos pusė – įlanka su atvirkščia srove, kurioje blyksi aukšlės, o protakos galas remiasi į ruožą, kurio žvyruotas dugnas išvagotas plyšiais. Vietomis – plaikstosi vandenžolių kupsteliai. Per tris mėnesius tai vienintelė vieta, kur pavyko aptikti bulkuojančius kiršlius.
Trečiam stebėjimui pasirinkome Ūlos ruožą nuo paskutinės Zervynų sodybos iki geležinkelio tilto. Paskutinę rugpjūčio savaitę baidarių eismas Ūla vis dar intensyvus. Šis upės ruožas – gilokas, pakanka žuvų slėptuvių, bet per vasarą jos aiškiai buvo jau įpratusios neapdairiai demonstruoti savo buvimo vietas.
Reikalingi logiški sprendimai
Akivaizdu, kad pernelyg intensyvus vandens turizmas mažoms upėms – žalingas. Blogiausia, kad iškylautojai ima brautis į upes, vos nutirpus sniegui, tad baido nuo nerštaviečių kiršlius ir kliudo kitų žuvų nerštui. Nerštaviečių dugnas lengvai pasiekiamas metaliniais baidarių irklais, todėl kniste išknisami bręstantys ikrai. Tad be jokios abejonės, reikia reglamentuoti plaukojimą mažose ir vidutinėse upėse ir leisti jį nuo gegužės 20 d., kai oficialiai baigiasi tauriųjų žuvų nerštas ir riboti jį nuo spalio 1 d., kai pradeda poruotis upėtakiai, lašišos ir šlakiai. Antra, plaukiojimas turi būti leidžiamas tik turizmo departamento ir Aplinkos ministerijos patvirtintais maršrutais. Merkio, Ūlos, Šalčios, Siesarties, Virintos ir daugelio kitų upių aukštupiai turi būti nelaivyninė zona, o tokios upės kaip Grūda ir Žvelsa bei daugelis jų sesučių uždarytos baidarėms visus metus. Labai svarbu, kad ir nakvoti būtų leidžiama tik patvirtintose ir tinkamai įrengtose vietose. Labai svarbu ir tai, kad
 |
| Viktoro Armalio nuotr./Vladas Kasperavičius |
leidimai plaukti saugomomis teritorijomis turi būti vardiniai, t.y. juos turi atitinkamoje institucijoje gauti patys turistai.
Nuomonė
Vladas Kasperavičius, „Pliuškio“ kapitonas
Plaukimas upėmis – įdomus pažintine prasme, būtent todėl jau ne vienerius metus statome iš tuščių PET butelių plaustą ir rengiame paaugliams kelionę Nerimi ir Nemunu. Šios dvi upės – tinkamiausios vandens turizmui, nes ekipažai nelabai įtakoja jų ekologinę būklę. Mažesnės – upės daug jautresnės , laivyba jose turi būti labai apgalvota. Turime nuostabų kraštą ir privalome jį branginti, o tai prasideda nuo apskaičiavimo ir tvarkos, tačiau pas mus lietuvius viskas kažkaip keistai išeina: jei kertam miškus, tai iš peties, jei leidžiamės plaukti upeliais, tai visa tauta.
Marius Urnikis
Daugeliui uostamiesčio meškeriotojų išvyka į Kuršmares asocijuojasi su kateriu ar motorine
 |
| Viktoro Armalio nuotr./Marius Urnikis |
valtimi, tačiau niekam nekyla mintis plaukti į Minijos aukštupį. Žinoma, baidarės – ne kateriai, tačiau vandens turistų labai daug, o stovyklaviečių mažai. Antra, meškeriotojai gerai žino, kad žuvų neršto metu plaukyti Nemuno deltoje taip pat nepageidautina. Todėl, jei nustatomi terminai, kada negalima žvejoti kažkurių rūšių žuvų, tai draudimai turėtų galioti ne tik meškeriotojams, bet ir vandens turistams bei buriuotojams. Kokios gali būti išimtys – žuvų ramybė neršto metu neturi būti drumsčiama.
