Esu įsitikinusi, kad kai žaidėjai išeina į aikštelę, jie instinktyviai visada žaidžia tam, kad laimėtų.
Brazilijos pergalė prieš ispanus ir jų antra vieta grupėje reiškė, kad ketvirtfinalyje jų varžovas būtų Argentina. Tai leistų Rubeno Magnanos, argentiniečių kilmės Brazilijos trenerio, vadovaujamai komandai olimpinėse žaidynėse nugalėti savo amžiną varžovą Argentiną, turbūt vėliau garbingai pralošti prieš JAV pusfinalyje ir vis dėlto tęsti kovą dėl bronzos.
Brazilams, kurie net nedalyvavo paskutinėje olimpiadoje, toks rezultatas būtų tikra sėkmė. Ispanijos ekipa, atvirkščiai, jaučia didelį spaudimą dėl to, kad iš jų tikimasi aukso. Jei jie pralaimės finale, sidabras taip pat juos tenkintų, tačiau bronzos varianto jie tikrai nesvarsto.
Galbūt tai ir būtų pagrindinis skirtumas tarp Brazilijos ir Ispanijos tikslų prieš pirmadienines rungtynes.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Juanas Carlosas Navarro |
Kaip jau minėjau, žaidėjai neina į aikštę tam, kad pralaimėtų, tačiau kartais kai kurie poreikiai arba ekstremalumai nesąmoningai priverčia juos žaisti nepilna jėga, dėl ko, aišku, mažėja rungtynių intensyvumas ir žaidimo lygis.
Šios dienos straipsnyje aš kalbėsiu apie žaidėjus ir dėl to nenagrinėsiu Rubeno Magnanos sprendimo palikti Nene Hilario ant atsarginių žaidėjų suolelio arba apie tai, kaip Sergio Scariolo beveik „pamiršo“ apie Pau Gasolį ir Rudy Fernandezą paskutiniame kėlinyje.
Nepriklausomai nuo to, ar ispanams yra palanku laimėti arba pralošti, komanda turi problemų. S. Scariolos auklėtiniai jau patyrė nesėkmę žaisdami su Rusijos rinktine ir per kančias palaužė komandas, kurias dažnai nugalėdavo lengvai.
Juanas Carlosas Navarro grįžo po labai rimtos traumos, bet iki šiol neatsigavo. Taigi, jis ne tik nėra geros fizinės būklės dėl ilgai praleisto laiko už aikštelės ribų, bet dar ir žaidžia kęsdamas skausmą. Mano nuomone, ir aš ne kartą tai buvau minėjusi, kad kai Navarro yra idealios sportinės formos, Ispanija gali pretenduoti į aukščiausius laimėjimus, netgi gali pranokti JAV, nes aikštelėje esant šiam žaidėjui, komandos galingumas smarkiai išauga. Tačiau be Juano Carloso Ispanijos ekipa pavirsta tiesiog gera eiline komanda, kuri gali nusileisti ne tik Lietuvos, bet ir Prancūzijos, Rusijos, Brazilijos arba Argentinos rinktinėms.
Šioje olimpiadoje daugumą taškų Ispanijai pelno Pau, Marcas ir Ibaka. Akivaizdu, kad komandos ataka per daug priklauso nuo vidurio ir sunkiųjų krašto puolėjų. Taip apkrauti žaidimą baudos aikštelėje, koks galingas ir rezultatyvus jis bebūtų, skatina tai, kad priešingos komandos gynyba užsidaro baudos aikštelėje ir Ispanijos puolimas pasidaro nuspėjamas, prieš kurį apsiginti kiekvieną kartą darosi vis lengviau. Už baudos aikštelės ribų Ispanijos krepšininkai nesukuria pavojingų situacijų, nes lengvųjų krašto puolėjų žaidimas yra toli nuo idealaus, o įžaidėjai nesigriebia iniciatyvos, kai reikia pelnyti taškų.
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Rudy Fernandezas |
Ankstesniuose čempionatuose, jei Navarro turėjo problemų, atakuojančio gynėjo pozicijoje žaidė Rudy Fernandezas, nes lengvųjų krašto puolėjų pozicijoje žaidė tokio lygio krepšininkai, kaip Carlosas Jimenezas ir Alexas Mumbru. Dabar Rudy, kuris, beje, taip pat praleido pusę sezono ir jam vis dar trūksta formos, turi daugiau laiko žaisti trečio numerio pozicijoje, o Llullas žaisdamas rinktinėje, deja, tik iš tolo primena tą žaidėją, kurį mes esame pratę matyti Madrido „Real“ komandoje. Jis nėra labai naudingas nei puolime, nei gynyboje.
Jei gerai atsimenate, paskutiniame Europos čempionate, kuris vyko mūsų šalyje, Ispanija laimėjo trijų nepakartojamų Juano Carloso Navarro pasirodymų dėka ketvirtfinalyje, pusfinalyje ir finale, po ko Navarro tapo ir čempionato MVP. Šį kartą Juanui Carlosui bus sunku pasiekti tokį patį rezultatą, bet ispanai tiki, kad šiose olimpinėse žaidynėse „La Bomba“ dar parodys, ko yra vertas ir nemažai prisidės prie Ispanijos pergalių lemiamose rungtynėse.
