1. Gynyba. Praleisti 101 tašką yra per daug net draugiškose rungtynėse. Žinoma, būna dienų, kai varžovai žaidžia tiesiog idealiai, pataiko neįtikėtinus metimus. Šiandien to tikrai nebuvo. Argumentas, kad K.Kemzūra bandė įvairius taktinius manevrus, irgi yra sąlyginis – mūsų komanda per likusį laiką iki olimpiados turi išnaudoti Venesueloje pasitaikiusių klaidų taisymui. Be to, Rusijos rinktinės krepšininkams D.Blattas po Venesuelos suteikė beveik 2 savaites atostogų. Po jų rusai „perkrauna baterijas“, darbuojasi su svarmenimis, kad optimalią formą pasiektų Londone. Tai šiandien akivaizdžiai matėme pirmajame kėlinuke, kai daugiau nei 5 minutes Lietuvos rinktinės varžovai taškus rinko pataikydami tik kas antrą baudos metimą. Gynyboje ypač vargome varžovams žaidžiant „du prieš du“, kur visiškai situacijos neskaitė nei J.Valančiūnas, nei A.Kavaliauskas.
2. Greitos atakos. Būtų įdomi statistika, kiek mūsų komanda jų padarė. Tiksliai nefiksavau, bet įsiminė vos dvi ir abi ketvirtajame kėlinuke: R.Kaukėno reidas per visą aikštelę ir M.Kalniečio perdavimas pabėgusiam R.Seibučiui. Tuo tarpu Rusijos rinktinė antrajame kėlinuke įjungė antrą pavarą ir į greitą puolimą bėgo vos pasitaikius menkiausiai progai.
3. Nesportinės pražangos ir pražangos puolime. Šiandien jos buvo gaunamos ne stabdant greitą puolimą, ne praradus kamuolį ir stengiantis iškart sustabdyti varžovą, bet elementariose situacijose po varžovų įkirtimų į baudos aikštelę. Dar atleistina, kai tokią pražangą gauna į pagalbą atskubėjęs ir ranką kyštelėjęs komandos draugas, bet ne tokiose situacijose, kaip, sakykime, D. Songailos atveju, kai mūsų rinktinės puolėjas ją užsidirbo tiesiog pramiegojęs savo dengiamąjį. Kaip išgyvendinti madą užsidirbti pražangas puolime – dar vienas K.Kemzūros galvos skausmas. Čia vėlgi ne pirmą kartą užtikrintai žiba mūsų priekinė linija, nesugebanti teisingai statyti užtvarų. Šiai įsisenėjusiai ligai nelinksmai juokaudamas pasiūlyčiau vieną vaistą – uždaryti „pasižymėjusius“ kelioms savaitėms į eilinę sporto mokyklą ir kasdien mokyti šio atrodytų kiekvienam krepšininkui paprasto žaidimo elemento.
4. L.Kleizos pražangos. Linas – komandos lyderis, todėl tiesiog negali dar pirmajame kėlinuke surinkti daugiau nei vieną pražangą. Tai, kad susilpnėjusiai vidurio puolėjų pozicijai Lino pagalba gynyboje bus būtina – akivaizdu, tačiau 2010 m. pasaulio čempionate Turkijoje turėjome nedaug geresnę situaciją, ir ten L.Kleiza per rungtynes nei karto nesurinko daugiau nei 3 pražangų. Šiandien užteko nepilnų 15 minučių, kad pasirodymas rungtynėse būtų užbaigtas.
5. Klaidų skaičius. Atimtas kamuolys iš aikštelės pakraštyje užspausto Š.Jasikevičiaus ar perskaityti M.Kalniečio bandymai po prasiveržimo atmesti kamuolį – šiandien tai matėme dažnai. Po jų Rusijos rinktinė kaip vėjas bėgo į greitą puolimą ir rinko lengvus taškus. Visų komandų skautai namų darbus atliks idealiai, todėl net nesinori galvoti, kaip tokiais atvejais smagintųsi R.Westbrookas, K.Durantas ar L.James'as. Prarasti 22 kamuoliai tarsi vėl sugrąžino mūsų komandą į „priešvenesuelinį“ laikotarpį, nes atrankoje į olimpiadą Lietuvos rinktinė pademonstravo, kad moka ir gali branginti kamuolį. Nesinorėtų tikėti, kad taip buvo tik atitinkamo lygio varžovų dėka.
