Vakar rašiau, kad Rusijos rinktinei Lietuva – geriausias įmanomas ketvirtfinalio varžovas, tačiau laimės kūdikiui Davidui Blattui vos nepavyko sugauti auksinės žuvelės – blogiausios Olimpinio turnyro komandos Tuniso.
Lietuviams susitikimas su garsiomis pavardėmis pasigirti negalinčia Tuniso rinktine turėjo būti tik formalumas, tačiau tai galėjo tapti dar didesne katastrofa nei Europos čempionato Lietuvoje ketvirtfinalio mačas su Makedonija.
Tinkamu mačo momentu Lietuvos rinktinė susiėmė. Pradėjo pataikyti metimus, agresyviai žaisti. Lietuviai galėjo nepatekti į atkrintamąsias, jei prancūzai būtų atidavę pergalę Nigerijai, tačiau taip neatsitiko.
Sunku paaiškinti Lietuvos rinktines metamorfozes. Vos prieš keletą dienų Kęstučio Kemzūros auklėtiniai kovojo kaip lygūs su lygiais prieš amerikiečius, tačiau vakar vos vilkosi su Tunisu.
Taigi, kokia gi ta Lietuvos rinktinė yra iš tikrųjų? Toji, kuri turi bet kurioje pozicijoje galintį žaisti Liną Kleizą bei būrį snaiperių, kurių taiklumas prilygsta Korėjos armijos lankininkams? Ar toji, kuri po kiekvieno taiklaus tolimo šūvio prameta 4–5 kitus tritaškius metimus bei suklysta vos tik Šarūnas Jasikevičius ir Jonas Valančiūnas mėgina sužaisti du prieš du?
O kam rūpi, kaip jie žaidžia?! Mes galime lietuvius įveikti net ir Lietuvoje žaisdami prastą krepšinį. Panašiai, kaip padarėme Chimkuose, prieš pat Olimpines žaidynes. Toks įspūdis, kad lietuvių taiklūs metimai – ne problema. Jie gali įmesti tuos 80 taškų, bet mes jiems įsūdysime 101! Lietuviai neturi jokių šansų sulaikyti Andrejaus Kirilenkos, Timofejaus Mozgovo ir Aleksandro Kauno.
Esu tikras, kad Kemzūrai nepavyks rasti antirusiško priešnuodžio. Ypač atsižvelgiant į trenerių skirtumus. Kemzūra palyginus su Davidu Blattu – tai tarsi dailidė priešais stalių.
