„Negalime kaltinti rinktinės, kad nepasiekė aukštumų. Būti aštuntuke – taip pat didelis pasiekimas. Šiandien mačiau širdį, visų jėgų atidavimą. Tačiau pritrūko proto ir sėkmės. Nenurašykime rinktinės, nes pasiekėme tiek, kiek šiuo metu esame verti“, – teigė 1982 metų pasaulio čempionas.
S.Jovaiša gyrė olimpiadoje naudingiausiai žaidusį D.Songailą: „Jis tapo maloniu netikėtumu. Dariui tai buvo geriausias turnyras karjeroje, kai jis vilkėjo Lietuvos rinktinės aprangą“ – pažymėjo S.Jovaiša. 34 metų puolėjas vidutiniškai pelnydavo po 11 taškų (80 proc. dvitaškių, 94,7 proc. baudų), atkovodavo po 3,5 kamuolio ir rinkdavo po 14,8 naudingumo balo.
15min.lt S.Jovaiša tvirtino, kad ketvirtfinalyje krepšininkai neatlaikė įtampos ir pažymėjo, kad šiuo metu Lietuvos rinktinė yra vidutinio lygio komanda.
– Kokios priežastys lėmė nesėkmę ketvirtfinalyje? – 15min.lt paklausė S.Jovaišos.
– Rungtynių svarba lėmė jų įtampą. Galvojau, kad, nebūdami favoritais, jos greičiau atsikratysime. Pralaimėjimą lėmė smulkios klaidos ir dovanos varžovams. Leisdavome sutrikusiems rusams atsitiesti. Reikėjo išsiveržti į priekį, o tada tikrai būtume išlaikę persvarą iki mačo pabaigos. Visą laiką pamaitindavome rusus ir leisdavome jiems susivokti, nors savo tikslus jie pasiekdavo tik po kelių bandymų. Suprantu, kad galima klysti sudėtingose situacijose, kai varžovai labai gerai ginasi, bet mūsų komanda elementariose situacijose neapskaičiuodavo savo veiksmų, prarasdavo kamuolius. Kaip donorai pylėme šviežią kraują į rusų veną. Jie tuo sėkmingai naudojosi ir mus nužudė. Kita pralaimėjimo priežastis – lyderio paieška. Linas Kleiza ir Šarūnas Jasikevičius nenorėjo prastai pasirodyti, bet abiems nesisekė. Slėgė lyderių našta. Kiti žaidėjai stebėjo, ką pastarieji atliks. Tačiau jiems nesisekė. Komanda nesijautė užtikrinta – laisvi metimai skriejo pro šalį, kai kurie nė nelietė lanko. Pramestos baudos, kurios kitose rungtynėse būtų pataikytos. Įtampa kaustė visus, labai ilgai neatsirado krepšininkas, kuris temptų, nuramintų rinktinę ir būtų pavyzdys.
– Prieš mačą Rusijos žiniasklaida ir buvę krepšininkai kritikavo Lietuvos ekipą. Ar tikrai mūsų komanda gerokai silpnesnė už rusų?
– Rusai visada gali panašiai kalbėti, bet jų komanda nėra gerokai stipresnė. Bet galiu sąžiningai pasakyti, kad jų išsireiškimas: „Kad ir kaip silpnai bežaistume, vis tiek įveiksime lietuvius.“ – buvo teisingas. Gaila, kad rusų frazė tapo realybe. Turėjome galimybę savo rankose, bet leidome priešininkams įgyti iniciatyvą. Buvome skaudžiai nubausti. Bet kuriame kitame susitikime nebūtų tiek nesuderintų veiksmų ir netaiklių metimų. Gindamiesi dirbome šauniai. Nors neišvengėme kelių paprastų rusų derinių, lengvų taškų ir žaidimo du prieš du, tačiau tai ne esmė. Problema viena – nesusitvarkėme patys su savimi.
– Kaip vertinate įžaidėjų – Š.Jasikevičiaus ir Manto Kalniečio žaidimą?
 |
| Sergejus Jovaiša |
– Didelis bangavimas komandai nesuteikė užtikrintumo. Įžaidėjai padrikai valdė rinktinę. Š.Jasikevičiui reikia širdingai padėkoti, kad išvis atsidūrėme olimpiadoje. Bet svarbiausiose rungtynėse Šarūnas nebuvo toks, koks pats norėjo būti. Jis suvokia, kad gali būti kitoks, bet Š.Jasikevičiui nepavyko. Prastą M.Kalniečio žaidimą lėmė įtampa ir neužtikrinti partneriai. Jie dar labiau pablogino krepšininko vidinę savijautą. Iš pradžių labai skubėjo nepataikydavęs Linas Kleiza. Žaidimą stabilizuoti norintis įžaidėjas plaukia ant netikrumo bangos ir turi kuo greičiau jos atsikratyti. Jis turi sukurti pasitikėjimą ir stabilumą. M.Kalnietis blykstelėjo. Jam reikėjo eiti žaisti vietoje nesėkmingai pasirodžiusio Š.Jasikevičiaus. Mantas parodė charakterį ir sėkmingai atakavo, tačiau vėliau prarado susikaupimą, perdavė kamuolį tiesiai į D.Songailos kojas. Nepasitikėjimo jausmas išlindo netinkamiausiu metu. Tačiau pasitikėjimo trūko ne tik M.Kalniečiui.
– Rinktinės pergalės priklausė nuo L.Kleizos žaidimo?
– Pasaulio čempionate visada jautėsi rezultatyvi ir kieta Lino ranka. Jis tempdavo komandos draugus. Paskutinės dvejos rungtynės Linui buvo blankios. Jis galėjo išsikvėpti, galbūt pritrūko parako. Mums nebuvo naudingas olimpinis atrankos turnyras, po kurio reikėjo grįžti ir iš naujo susikaupti, ieškoti motyvacijos. Tas laikotarpis buvo per trumpas, todėl į olimpiadą atvykome nestabilūs. Išskyrus mačą su Nigerija, nuo pirmos iki paskutinės minutės nežaidėme lygiai ir stabiliai.
– Nestabilumas – tai kritęs Lietuvos rinktinės lygis?
– Šių metų komanda nėra visų laikų stipriausia Lietuvos rinktinė. Kai būna geras susiklausymas, gera diena, ekipa yra pajėgi. Tačiau ji vidutinė, todėl jai labai reikalinga sėkmė. Susiklosčius šioms aplinkybėms galime įveikti bet kurį varžovą. Įsitikinome mače su amerikiečiais. Jei tokiose sunkiose ir pralaimėtose rungtynėse kiekvienas žaidėjas galėtų 1-2 kartais mažiau klysti, jos būtų laimėtos. Turime potencialio, bet jis nėra ryškus.
– Kokias klaidas įžvelgiate trenerių sprendimuose?
– Treneris nepameta kamuolio aikštėje, neprameta dviejų baudų iš trijų. Jis neatiduoda skerso perdavimo. Viskas priklauso nuo žaidėjų. Tikiu, kad Kęstutis Kemzūra ir visas Lietuvos rinktinės trenerių būrys yra labai aukštai vertinami Europoje. Jie yra savo darbo specialistai, parengiantys gerus planus. Tačiau reikalingi geri išpildytojai. Mūsų buvęs treneris Vladas Garastas sakydavo: „Galiu sugalvoti, ką noriu. Bet ar jūs išpildysite? Sugalvosiu tokį planą, tačiau vis tiek netapsite pasaulio čempionais.“.
