Jubiliejaus išvakarėse su LŽ kalbėjęs A. Poviliūnas ne kartą pabrėžė, kad jis – tarsi vėliava, kuri neplevėsuotų, jei sportininkai nesukeltų vėjo.
LTOK vadovaujate nuo pat jo įkūrimo, 1988-ųjų. Kas padeda išlikti šiame poste?
Nesilaikau šios kėdės. Suprantu, kad anksčiau ar vėliau reikės baigti darbą LTOK. O išlikti padeda netgi hipertrofuotas atsakomybės jausmas. Nepatikėsite: per 23 metus nė sykio nepraleidau vykdomojo komiteto posėdžio, jie vyksta kas mėnesį.
Atsakau ne už save – už organizaciją. Ji manimi pasitikėjo per pirmąjį suvažiavimą ir iki šiol perrenka LTOK vadovu. Per pastaruosius rinkimus dvejojau, ar verta toliau vadovauti. Bet daug sportininkų ir federacijų pasirašė peticiją, kad kandidatuočiau. Sutikau, nes pasilikti prašė geriausi sportininkai.
Po 2012 metų Londono olimpinių žaidynių jau bus 25-eri, kai vadovausiu LTOK. Savo misiją, manau, būsiu atlikęs. Reikės galvoti apie žmones, kurie tęstų šį darbą.
Kokios savybės būtinos LTOK prezidentui?
Atsakomybė. Diplomatija. Tolerancija. Mūsų aukso fondas yra žmonės. Juos reikia puoselėti ir kaip įmanoma dažniau sakyti gerų žodžių. Stengiuosi, kad valdžia daugiau dėmesio skirtų mūsų treneriams.
Klausimas atminčiai lavinti – kiek medalių lietuviai pelnė olimpinėse žaidynėse Jums vadovaujant?
Reikėtų suskaičiuoti visus medalius nuo Barselonos iki Pekino. O jei grįžtume į tarybinius laikus, kai buvau Sporto komiteto pirmininko pavaduotojas, Seulo vasaros ir Kalgario žiemos olimpiadų medaliai iškovoti taip pat man kuruojant šias sritis. Tuo metu buvau atsakingas už žaidimų sporto šakas, žiemos sportą ir sportą visiems. Bet tai ne mano nuopelnas. Mūsų šalies atletai medalius iškovojo tik man esant LTOK prezidentu. Esu tik simbolis.
Prieš kiekvienas olimpines žaidynes tikriausiai turite ypatingų norų. Ko tikitės iš Londono žaidynių?
Paprasčiausiai noriu, kad mūsų olimpiečiai garbingai atstovautų Lietuvai ir parvežtų medalių. Juk dirbame dėl sportininkų, o šie – dėl Lietuvos žmonių. Kiekvienas medalis – šventė žmonėms. Tada pamatai, kad ir tavo darbas nenuėjo perniek.
Turite gausybę įvairiausių ordinų, tarptautinių apdovanojimų, birželio 20 dieną apsigynėte mokslų daktaro laipsnį. Ar dar turite ko siekti?
Geras klausimas, bet sudėtingas... Puikiai žinau, kad visi apdovanojimai skirti ne man. Aš tarsi vėliava. Jei nebūtų tvirto koto, kuris yra mūsų olimpinis sąjūdis, LTOK, jei nebūtų sportininkų sukeliamo vėjo, vėliava būtų kaip skuduras.
Kai išeisiu iš LTOK, visus apdovanojimus paliksiu ten, nes jie skirti mūsų olimpinei šeimai.
Metai Jums pataikauja – kur jaunystės paslaptis?
60 metų – solidus amžius (juokiasi). Negaliu sakyti, kad jaučiuosi tarsi ant sparnų ir galiu kalnus nuversti, metai daro savo. Bet niekada nerūkiau. Stengiuosi nepiktnaudžiauti alkoholiu. O šiaip nesu angelas su sparnais.
Koks jausmas šešiasdešimtmečio išvakarėse – jaudulys, liūdesys, nerimas, o gal ramybė?
Yra jaudulio. Bet ne dėl jubiliejaus. Nemėgstu pompastiškų šventimų. Tačiau mano jubiliejus rengiamas tam, kad padėkočiau žmonėms už drauge nuveiktus darbus.
Dar keli A. Poviliūno portreto štrichai
LTOK generalinis direktorius Vytautas Zubernis:
„Pagrindinė jo savybė – jis nei sportininko, nei trenerio niekada nepaliks nelaimėje. Jei davė žodį – ištesės. Nesu girdėjęs, kad ką nors įžeistų ar piktai kalbėtų.“
LTOK vyriausioji referentė vasaros sporto šakoms Danutė Svitojūtė:
„Žmoniškumas. Sugebėjimas girdėti pašnekovą. Savo darbo išmanymas. Su juo labai lengva bendrauti.“
Šiuolaikinės penkiakovės treneris Jurijus Moskvičiovas:
„Puikus diplomatas. Mane visada žavi, kaip jis sugeba išsisukti iš netikėčiausių situacijų.“
