Jei 35-erių Žana Minina-Ščepunova būtų dalyvavusi Londono olimpinėse žaidynėse ir 400 m bėgime pakartojusi savo asmeninį rekordą (52,12 sek.), būtų patekusi į pusfinalį. Tačiau buvusi vilnietė jau prieš 10 metų pasitraukė iš profesionalaus sporto – praėjus vos dvejiems metams nuo 2000 m. Sidnėjaus olimpinių žaidynių, kur vienintelį kartą karjeroje paragavo olimpietės duonos.
Olimpinių žaidynių dvasią Ž.Minina-Ščepunova vėl pajuto šią savaitę Londone, kai iš Olimpinio stadiono tribūnų, apsigaubusi trispalve stebėjo, kaip finale skrieja Virgilijaus Aleknos diskas.
Buvusi lengvaatletė prieš devynerius metus kartu su vyru Vladimiru Ščepunovu persikėlė į Angliją, nes Vilniaus pedagoginiame universitete trenerės specialybę įgijusi sportininkė mūsų šalyje neįstengė rasti darbo.
Dabar Londono priemiestyje Hemptone įsikūrusi Ž.Minina-Ščepunova – garsaus sveikatingumo klubų tinklo „Davido Lloyd“ darbuotoja. Kingstone įsikūrusio klubo vyriausioji trenerė rengia ir asmenines, ir grupines pratybas.
Šiame klube buvusi olimpietė dirba jau beveik pusantrų metų, anksčiau buvo kito klubo darbuotoja.
„Anglijoje visą laiką dirbu pagal specialybę – trenere“, – džiaugėsi lengvaatletė.
– Kokius prisiminimus sukelia olimpiada? – paklausėme Ž. Mininos-Ščepunovos.
– Žaidynės sukėlė daug emocijų, įvairiausių jausmų. Žinoma, praėjo jau 12 metų nuo Sidnėjaus olimpiados, dabar viską matau kitomis akimis. Bet prisiminimai labai malonūs. Tikrai sutikčiau vėl būti stadiono take. Deja, jau neįmanoma.
Seku olimpinius įvykius, per Virgilijaus Aleknos finalą buvau stadione. Apie tai, kad gausiu bilietą į varžybas, sužinojau tik tos dienos ryte, kai paskambino draugas ir pasakė, kad gali man duoti pakvietimą.
Su Virgiu teko daug metų kartu važinėti į varžybas ir stovyklas. Tik aš jauna baigiau sportuoti, o jis tebemėto diską.
– Gal Lietuvos lengvaatlečių rinktinėje yra ir daugiau pažįstamų sportininkų?
– Taip. Puikiai pažįstu stajeres Rasą Drazdauskaitę, Dianą Lobačevskę.
– Ar žiūrėdama olimpiadą lyginate dabartinius rezultatus su savo asmeniniu rekordu?
– Žinoma. Su savo geriausiu rezultatu čia būčiau patekusi į pusfinalį.
– Kaip anglai žiūri į olimpines žaidynes? Juk jos sukelia daug nepatogumų – spūstys gatvėse, minios žmonių.
– Gal kai kuriems žaidynės ir yra našta. Bet tik tiems, kurie nesupranta sporto. Dvi savaitės, ne taip ir ilgai, galima pakentėti. Nemažai Londono gyventojų išvažiavo atostogauti, kad išvengtų olimpiados. Bet man olimpiada – šventė.
– Ar gaila, kad anksti teko palikti sportą?
– Sportavau 15 metų, tad tikrai pakankamai. Dalyvavau Europos, pasaulio čempionatuose, olimpinėse žaidynėse. Bet labai norėjau sukurti šeimą, todėl tikrai nesigailiu. Aišku, gal ir buvo galima dar sportuoti, bet jau yra kaip yra.
– Tuo metu Lietuvoje ar buvo galima pragyventi iš sporto?
– Ne. Rengdamasi olimpiadai gaudavau 200 litų per mėnesį. Viskas laikėsi ant entuziazmo, noro, meilės sportui. Dabar jeigu būčiau 10 metų jaunesnė, tikrai sportuočiau, nes sąlygos – daug geresnės, visai kitos galimybės.
– Kada ir kodėl atsidūrėte Anglijoje?
– Atvažiavau prieš devynerius metus. Pagrindinė priežastis – galimybė užsidirbti. Lietuvoje buvo sunku susirasti darbą. Niekas olimpiados dalyvei negalėjo nieko pasiūlyti. O Anglijoje, kai tik sužino, kad buvau olimpietė, man atveria visas durys, nors ir esu svetimšalė. Labai smagu, kai tave taip vertina, tau padeda. Čia labai gerbia olimpiečius.
Dabar, kai vyksta olimpinės žaidynės, manęs kadien visi klausinėja apie rezultatus, prašo pakomentuoti. Net žmonės, kurių netreniruoju, prieina prie manęs, pakalbina. Labai smagu.
– Ar sulaukėte dėmesio, kai olimpine čempione tapo 15-metė Lietuvos plaukikė Rūta Meilutytė?
– Žinoma. Mano klientai rašė sveikinimo žinutes. Mano vyras – plaukimo treneris. Tai manęs žmonės klausė, ar ne jis treniravo Rūtą Meilutytę. Labai smagu buvo, rėkiau namuose prie televizoriaus palaikydama plaukikę.
– Kartu su vyru išvažiavote į Angliją?
– Aš pirma. Po trijų mėnesių atvyko ir vyras. Jau buvome susituokę. Auginame du vaikus, abu gimė jau Anglijoje. Dukrai Nikolei – septyneri, sūnui Nikitai – šešeri. Visi esame Lietuvos piliečiai. Kai vaikai suaugs, galės patys rinktis, kurios šalies piliečiais būti.
– Ar jūsų vaikai mėgsta sportuoti?
– Taip. Abu labai sportiški. Žaidžia tenisą, plaukioja, bėgioja.
– Dažnai grįžtate į Lietuvą?
– Šiais metais buvau du kartus – balandį ir birželį. Bet paprastai parskrendame kartą per metus. Lietuvoje tėvai, seneliai. Vykstame su jais susitikti.
– Į kurią pusę žiūrite Lietuvoje, norėdama pereiti gatvę?
– Į tą, kaip Anglijoje. Kai atostogavome Ispanijoje, vyras net buvo išvažiavęs į priešingą eismo juostą. Devyneri metai Anglijoje – tikrai nemažai.
