Kai Mo Farahas šeštadienį pirmas kirto 5 tūkst. m bėgimo distancijos finišo liniją, pridūręs naują nuostabų laimėjimą prie pergalės dvigubai ilgesnio nuotolio distancijoje, kurioje jis triumfavo prieš savaitę, 80 tūkst. žiūrovų olimpiniame stadione Rytų Londone šaukė taip, jog atrodė, kad kyla lėktuvas.
„Skrisk, Mo, skrisk“, „Istorinis žmogus“ – tokios antraštės pasirodė pirmuosiuose britų sekmadieninių laikraščių puslapiuose, kuriuose liaupsinama šio Somalyje gimusio bėgiko sėkmė.
Antrasis M.Faraho titulas padėjo Britanijai priešpaskutinę olimpiados dieną sukaupti 28 aukso medalius – devyniais daugiau, nei britai iškovojo per praėjusias olimpines žaidynes Pekine, ir pakankamai, kad Britanija pagal jų skaičių tvirtai atsistotų trečioje pozicijoje po JAV ir Kinijos.
Ypatinga sėkmė britus lydėjo velodrome ir lengvosios atletikos srityje – jeigu B.Farahas yra šios olimpiados britų karalius, tai septynkovininkė Jessica Ennis (Džesika Enis) yra jų karalienė.
Be to, Britanija laimėjo medalius ne tik tokiose sau tradiciškai sėkmingose rungtyse kaip irklavimas, buriavimas ir jojimas, bet ir tokiose srityse kaip moterų boksas, šaudymas, kanojų ir baidarių sportas, tekvondo.
O už medalių skaičių galbūt dar svarbiau buvo tai, kaip milijonai britų sutiko olimpiadą, kaip plūdo į stadionus ir būriavosi prie visų maršrutų, pradedant olimpinio deglo keliu ir baigiant vyrų maratono trasa.
Bilietai buvo išparduodami per rekordinį laiką ir kilo pykčių dėl to, kad iš pradžių per žaidynes tribūnose kai kada likdavo tuščių vietų, kurių neužimdavo komandų pareigūnai.
Tačiau dar prieš olimpiados uždarymo ceremoniją pagrindinis žaidynių organizatorius Sebastianas Coe (Sebastienas Ko) perspėjo dėl pavojaus prarasti visą gerą valią ir impulsą, įgytus per pastarąsias dvi savaites.
„Tai ribotos trukmės galimybė, tai nėra kažkas, apie ką galėsi nuolat priminti žmonėms ... po dvejų ar trejų metų“, – žurnalistams sakė S.Coe.
Tai ribotos trukmės galimybė, tai nėra kažkas, apie ką galėsi nuolat priminti žmonėms ... po dvejų ar trejų metų.
Sekmadienį ministras pirmininkas Davidas Cameronas paskyrė S.Coe žaidynių „palikimo ambasadoriumi“.
Jis patarinės vyriausybės vadovui dėl to, „kaip geriausia užtikrinti ilgalaikę naudą iš žaidynių surengimo, ypač didelį dėmesį skiriant ekonominei ir verslo naudai“.
D.Cameronas taip pat paskelbė pažadą elitiniam sportui per ateinančius ketverius metus iki Rio de Žaneiro olimpiados skirti 125 mln. svarų.
Ministras pirmininkas tikrai norėtų išpešti naudos iš šio geros nuotaikos faktoriaus – pasitikdamas sudėtingą rudenį, kai Britanija pasibaigus olimpinėms ir parolimpinėms žaidynėms liks su ekonomikos recesija ir netvirta koalicine vyriausybe.
D.Camerono taip pat gali laukti iššūkis jo valdžiai – tą iššūkį gali mesti Londono meras Borisas Johnsonas (Borisas Džonsonas), kuris, daugumos vertinimu, surengė „geras žaidynes“.
D.Camerono konservatoriams priklausantis B.Johnsonas visuomet būdavo laikomas pernelyg ekscentrišku, kad užimtų partijos lyderio postą, bet per olimpiadą jis rimtai pagerino savo įvaizdį.
S.Coe sakė, kad Pekinas po 2008-ųjų olimpiados vis dar užsidirba milijardus dolerių iš „konsultavimo užsakymų“, ir išreiškė viltį, kad tas pats bus įmanoma ir Didžiajai Britanijai.
Tačiau tikrovė gali būti visai kitokia.
Australija, kaip kalbama, 2000-aisiais surengė geriausią olimpiadą per visą žaidynių istoriją, bet prognozuotas turizmo bumas po žaidynių realybe netapo.
Druskos ant žaizdų užbėrė ir tai, kad Londone tradiciškai grėsminga Australijos komanda priešpaskutinę olimpiados dieną buvo iškovojusi tik septynis aukso medalius.