Radęs rėmėjų, V.Murauskas atvyko į olimpinių žaidynių sostinę. Tačiau garbaus amžiaus šilutiškis iš savo santaupų turėjo pirkti bilietus į kiekvieną auklėtinio dvikovą.
Už galimybę savo auklėtiniui dalinti patarimus per pusfinalio dvikovą Murauskas už tai turėjo pakloti 95 svarų sterlingų (daugiau nei 400 litų).
Dirba iki šiol
V.Murauskas nėra vienas iš tų trenerių, kurie pirmą kartą prisilietė prie būsimo rinktinės sportininko ir jam skinantis kelią į aukštumas bando priminti apie savo senus nuopelnus.
Daugiau nei 40 metų bokso treneriu Šilutėje dirbantis V.Murauskas pirmą kartą su Evaldu susitiko, kai jam buvo septyneri.
„Nuo mažens jis pasižymėjo darbštumu ir noru treniruotis. Jis ateidavo su vyresniu broliu ir sportuodavo su vyresniais, tačiau nuo jų nė kiek neatsiliko. Su juo dirbau aštuonerius metus, tuomet jis išvyko į Lietuvos olimpinį sporto centrą Vilniuje ir ten treniruojasi iki šiol. Jie gali organizuoti daugiau turnyrų, ten lengviau tobulėti. Aš į tiek turnyrų vežioti jo nepajėgčiau, neturime tiek lėšų, kiek turi jie“, – ramiai pasakojo V.Murauskas.
Tačiau nuo savo auklėtinio treneris neatitrūko. Su patyrusiu ir Šilutėje itin gerbiamu treneriu dirbti iki šiol nori ir pats E.Petrauskas.
„Kartu vykstame į varžybas, Europos ir pasaulio čempionatus, visur važiuojame kartu. Net į stovyklas, išskyrus prieš šias olimpines žaidynes, visi važiavome. Ir kai grįžta jis į Šilutę per atostogas, ateina pas mane. Daviau jam patirties tiek, kiek galėjau. Šiuo metu su juo daugiausiai dirba V.Bajevas, o per varžybas kartu su V.Bajevu jam padedame“, – sakė V.Murauskas.
Atsiųstas būrys specialistų
Į olimpines žaidynes, be E.Petrausko, taip pat išvyko ir Egidijus Kavaliauskas. Jiems žaidynėse padėjo olimpinės rinktinės treneris V.Bajevas, taip pat asmeninis E.Kavaliausko treneris Jurijus Kolyčevas ir masažuotojas Aleksandras Trofimovas.
Dar du bokso federacijos atstovai – prezidentas Darius Šalūga ir trenerių tarybos pirmininkas Stanistavas Mižigurskis – pateko į sporto specialistų grupę ir į Londoną buvo išsiųsti iš Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) lėšų. Vis dėlto jiems reikėjo pirkti bilietus į bokso kovas.
Net į specialistų grupę V.Murausko pavardė nebuvo įtraukta. Nors tame sąraše – 60 asmenų, įskaitant neolimpinės sporto šakos beisbolo federacijos pradininką, taip pat Lietuvos sportininkų olimpinėse žaidynėse neturinčių rankinio, stalo teniso, lankininkų ar vandensvydžio federacijų ir asociacijų vadovai.
„Valdžiai geriau matyti, ką vežti. Kas to nusipelnė, o kas ne, – aiškino Murauskas. – Galvoja, kad gal iš kaimo, tad kokią turi teisę važiuoti? Dirbk toliau ir neieškok teisybės.“
Treneris supranta, jog prie ringo yra du rinktinės treneriai – daugiau būti negali. „Bet nors už bilietus apmokėtų man čia atvažiavus – tai kažkas nesuprantamo. Nejau to nenusipelniau tiek metų dirbdamas?“ – apmaudo neslėpė treneris.
LTOK nusivylė treneriu
V.Murauskas su savo auklėtiniu vyko į olimpinį atrankos turnyrą Turkijoje, kur E.Petrauskas tapo svorio kategorijos iki 60 kg nugalėtoju ir iškovojo olimpinį kelialapį.
Iš karto po pergalės V.Murauskas ėmė domėtis, ar galėtų sulaukti pagalbos ir su auklėtiniu vykti į olimpines žaidynes. Iš pradžių jis paskambino Kaziui Steponavičiui, kuris yra olimpinių programų direktorius ir LTOK generalinio direktoriaus pavaduotojas. Tačiau šis trenerį tik aprėkė.
„Prašiau, kad nors nakvynę apmokėtų ar bilietų gautų. Man buvo pasakyta: kaip tu išdrįsti to prašyti ir mes tavimi labai nusivylėme kaip treneriu, kad išdrįsai paprašyti“, – apmaudo neslėpė V.Murauskas.
Olimpinių programų direktorius nusivylė treneriu, kuris išaugino šių metų olimpinio medalio laimėtoją ir kuris per keturis dešimtmečius darbo Šilutę pavertė Lietuvos bokso lopšiu.
„Skaudu, aišku. Kai dirbi šitiek metų ir pasako, kad mes nusiviliame – atleiskit. Kiek berniukų užauginta, Europos prizininkų. Kam pasakau, visi yra šoke. Sako: mes nesuprantame, kas čia darosi“, – patikino V.Murauskas.
Tuomet jis kreipėsi į LTOK prezidentą Artūrą Poviliūną. Šis žadėjo padėti, tačiau į Londoną šilutiškis galiausiai atvyko padedamas vietinių verslininkų.
„Mane parėmė europarlamentaras Zigmas Balčytis, verslininkai davė pinigų ir atvykau čia“, – paaiškino treneris.
Skirtingos versijos
Kiekvieną dieną Londone E.Petrauskas treniravosi su dviem treneriais: su gerus santykius tarpusavyje palaikančiais V.Bajevu ir V.Murausku.
„Yra treneris V.Bajevas, jį patvirtino Lietuvos bokso federacija (LBF) ir jis konsultuoja E.Petrauską. O V.Murauskas atvažiavo, gavo bilietus į tribūnas ir iš ten stebi“, – paaiškino LTOK prezidentas A.Poviliūnas.
Anot jo, pagal Tarptautinio olimpinio komiteto reglamentą, šalia ringo gali stovėti tik vienas treneris. Per E.Petrausko kovas šalia ringo buvo du treneriai: V.Bajevas ir kitas akredituotas treneris J.Kolyčevas. Tačiau ne jis, o V.Murauskas kartu su V.Bajevu dalyvavo boksininko treniruotėje prieš pusfinalio dvikovą.
„Bilietus visi perka patys, bet reikia juos gauti. Ne mes prekiaujame bilietais, yra turizmo firma, kuri užsiima tais reikalais ir per juos galime gauti bilietų, – teigė A.Poviliūnas. – Sportininkas gali gauti du bilietus į tos dienos kovas, manau, kad E.Petrauskas gali gauti treneriui V.Murauskui bilietą. Klausimas lieka tik apmokėjimo, o juos visus mes sutvarkome.“
Išgirdęs, kad LTOK apmoka bilietus, V.Murauskas tik pakraipė galvą: prieš pusvalandį jis perdavė 95 svarus sterlingų už bilietą į savo auklėtinio kovą.
„Aš moku pinigus už juos, o kaip ten yra – aš per menkas kištis į tuos reikalus, – pareiškė V.Murauskas. – Nuo pusfinalio etapo Evaldas turi teisę gauti du bilietus, bet juos taip pat reikia pirkti.“
Treniravosi įžymioje salėje
20-metis E.Petrauskas Londone įveikė tris varžovus ir užsitikrino bronzos medalį. Kovoje dėl patekimo į finalo ir teisės rungtis finale lietuvis pralaimėjo korėjiečiui.
Visoms olimpinėms kovoms E.Petrauskas rengėsi Rytų Londone esančiame bokso treniruočių centre. Ten, kaip ir olimpinėse žaidynėse, E.Petrausko nebūtų be jo pirmojo trenerio indėlio.
Salėje, kurios duris kadaise varstė bokso pasaulio įžymybės Sylvesteris Stallone‘as ir Lenoxas Lewisas, dirba buvęs V.Murausko auklėtinis Aksanijus Milkitas. Atvykti čia – vos pusė valandos kelio nuo olimpinio miestelio. Olimpinių žaidynių organizatorių skirta treniruočių vieta – kur kas toliau.
„Jis mielai sutiko, kad Evaldas ateitų treniruotis be jokių mokesčių, nors čia yra privatus klubas, – paaiškino V.Murauskas. – Kažkur yra boksininkams skirta treniruočių salė, bet V.Bajevas sakė, kad labai toli važiuoti. Kol nuvažiuoji ir grįžti, žmogus nuvargsta, o kai meti svori – tai svarbu. Tokia čia ir paslauga. Malonu auklėtiniui padėti.“
Medalis – svajonės išsipildymas
Neatvykti į olimpines žaidynes, kuriose kovoja auklėtinis – būtų nusikaltimas, sakė V.Murauskas.
Įdėjęs visas pastangas ir savo lėšų, treneris pateko areną, kur jo auklėtinis daužė vieną varžovą po kito.
„Nors bilietai toliau nuo ringo, įsiprašau apsaugos, kad prileistų arčiau, ir patarinėju. Ir treneriai patarinėja, bet jie negali per daug šūkauti, nes bus pašalinti. O kai pašalinis šaukia, teisėjai negali nieko padaryti. Gali visa gerkle šaukti“, – šypsojosi treneris.
Ar E.Petrauskas tuos patarimus girdėjo?
„Be abejo“, – atšovė treneris.
„Žinoma, girdžiu. Sako „rankas prie savęs“, – šypsojosi E.Petrauskas.
Tačiau ne visiems atrodo, kad tie patarimai girdimi ir reikalingi.
„Aš buvau kovose, treneris V.Bajevas duoda nurodymus, o ne iš tribūnų kažkas, – pareiškė LTOK prezidentas A.Poviliūnas. – Mes galime pašūkauti iš tribūnų, kad laimėtume. Iš tribūnų patarti neįmanoma, ypač bokse. Evaldas gal girdi mūsų šūksnius.“
Iškovotu E.Petrausko medaliu džiaugiasi visa Lietuva, o nuotraukoms pozuoja visi šalies sporto ir bokso federacijos vadovai. Tačiau tik vienam žmogui tas medalis ypatingesnis už bet ką kitą.
Ką V.Murauskui reiškia jo auklėtinio iškovotas bronzinis apdovanojimas?
„Na, žinote, bronzą iškovoti čia, kaip sako, gyvenimo svajonė“, – sunkiai rinkdamas žodžius ir ašarotomis akimis ištarė V.Murauskas.
Žmogus, kuris labiausiai prisidėjo prie to medalio, bet kuris buvo paliktas nuošalyje.
