Tiesa, jos šeima be medalio Londone neliko – bronzą „Star“ jachtų klasės varžybose iškovojo lietuvės vyras Robertas Scheidtas, anstesnėse olimpiadose po du sykius tapęs čempionu ir vicečempionu.
Kol Robertas ir Gintarė varžėsi už maždaug 200 km nuo Londono esančio Veimuto apylinkėse ant Lamanšo krantų, jų dvejų metų sūnus Erikas su seneliais ir aukle leido laiką šeimos būste Italijoje.
– Gintare, kaip vertinate savo pasirodymą olimpinėse žaidynėse?
– Jau penkios dienos iki starto, kai pasirodė tikslesnės prognozės, galėjome žiūrėti, ko tikėtis. Dažniausiai per regatos savaitę būna visokių vėjų – ir stipresnių, ir silpnesnių. O šįkart be perstojo pūtė 16-20 mazgų vėjas. Nebuvo ramesnių dienų, kad galėčiau pasireikšti.
– Tokioje vėjuotoje jūroje stebuklų nebūna greitesnės - sunkesnės varžovės. Sunku su jomis kovoti.
– Net esant tokioms sąlygoms aplenkiau stipresnių priešininkių, kurių anksčiau nepajėgdavau aplenkti, todėl esu labai patenkinta savo rezultatu. O oro sąlygas jau kaip Dievas davė, taip. Visiems jos vienodos.
– Toje akvatorijoje, kur vyko olimpinė regata, būna ir ramesnių vėjų?
– Kaip mes atvažiavome, savaitę nebuvo vėjo. Labai silpnas, kaip per olimpiadą Kinijoje. Tačiau jautėsi, kad tai – tyla prieš audrą. Kai prasidėjo varžybos, pakilo vėjas.
– Norint medalio tokiu oru reikėjo kažkokio stebuklo?
– Kaip taip vėjuota, aš nesu tarp lyderių. Tikrai tikėjomės, kad vėjas nurims. Bet išsilaikė iki šiandien. Medalių plaukimas vyko pučiant 16 mazgų vėjui.
– Tai labai nesigrauži dėl užimtos vietos?
– Ne. Viskas gerai, esu patenkinta.
– Ar sudėtinga buvo buriuoti?
– Tikrai sunkios varžybos – vėjuota, bangos aukštos, labai ilgi plaukimai – truko daugiau nei valandą. Visi grįždavo nuvargę.
– Jautei jaudulį?
– Olimpiada, aišku, daro savo. Bet aš esu ramesnė. Pasitikėjau savimi ir labai gerai plaukiau, nes pamačiusi prognozę buvau labai nusiminusi.Nieko nepakeisi. Kaip kitose sporto šakose būna burtai, tai pas mus daug lemia vėjo stiprumas.
– Gyvenote ir lenktyniavote atskirai nuo kitų olimpiečių, įsikūrusių Londone. Ar jautėte, kad vyksta ne eilinė regata, o olimpinės žaidynės?
– Viskas buvo labai aukšto lygio. Iš sraigtasparnių visąlaik filmavo lenktynes, olimpiada tikrai jautėsi. Ir teisėjavimas buvo aukšto lygio, ir varžybos, ir olimpinis kaimelis.Aš trumpam atvažiuosiu ir į Londoną. Rugpjūčio 8 dieną. Prieš keliaudama į oro uostą užsuksiu į olimpinį kaimelį. Mūsų autobusas 6 val. ryto išvažiuos iš Veimuto, 10 val. būsime. Lėktuvas – po pietų. Bet jokių varžybų nepavyks pažiūrėti.
– Buvai įsikūrusi su vyru, ar su Lietuvos komanda?
– Visi šalia čia buvo. Lietuvos komanda turėjo namuką.
– Robertas patenkintas bronza, ar norėjo daugiau?
– Norėjo daugiau, nes galėjo daugiau. Tikrai nepasisekė paskutinis plaukims, kur jį nustūmė į trečiąją vietą. Robertas turėjo labai daug stiprių priešininkų. Gerai. Medalis yra medalis. Tokio dar neturėjo..
– Ką planuoji veikti po olimpinių žaidynių?
– Pirmiausia – pailsėti. Nes labai intesyviai ruošiausi olimpiadai. Todėl reikia atsipūsti.
– Po Pekino buvo ilgesnės – motinystės – atostogos. Gal ir dabar bus? Gal tikitės šeimos pagausėjimo?
– Planuose tai yra. Pamatysime.
