Dabar 26 metų atletas iš Visagino turi naują svajonę – olimpinį auksą.
– Jevgenijau, ką Jums reiškia šis olimpinis medalis?
– Tai buvo mano svajonė. Iš pradžių svajonė buvo patekti į olimpines žaidynes. Nes tai buvo jau trečias bandymas. Galėjau debiutuoti dar Atėnuose, bet tada susirgau.
Nors ir šiemet nebuvo lengva – persekiojo traumos. Padarėme tyrimą, nugaroje radome nemažą išvaržą. Galvojome net operuoti, bet tam buvo per mažai laiko. Petys neduoda ramybės, dar visokių bėdelių, bet turime gerą masažuotoją – Jurijų Vaščenkovą, jam esu labai dėkingas, nes visada būna su mumis, laiku viską sutvarko ir galime sportuoti toliau.
Kai atvažiavau čia, pirma užduotis buvo patekti į finalą. Kai jau patekau, džiaugiausi, kad galiu kovoti toliau. O šiandien – gal pasisekė, gal buvau gerai pasiruošęs. Nes teko irkluoti prieš vėją. Mano svoris – virš 100 kilogramų, yrėmės prieš vėją, tai tokiomis sąlygomis iš vietos labai sunku išjudinti valtį. Bet pavyko gerai startuoti. Buvau kažkur priekyje, nereikėjo vytis priešininkų. Šalia labai stipriai irklavo ukrainietis, bet gerai, kad užteko jėgų. Laimėjau sidabro medalį.
– Ar yra apmaudo dėl to, kad ne auksas?
– Žinoma. Visada norisi geriau. Būna net taip, kad praplauki, laimi aukso medalį, bet po to pažiūri ir galvoji: štai čia galėjau truputį geriau, galėjau laimėti puse korpuso, o ne 10 centimetrų. Visada bandau ieškoti savo klaidų, po truputį jas taisyti.
Bet šiuo metu džiaugiuosi šiuo medaliu, nes Lietuvai jo reikėjo. Visaginas labai gražiai palydėjo mane į olimpiadą, nuotaika prieš išvažiuojant buvo puiki. Labai norėjosi Lietuvos irklavimui padovanoti olimpinį medalį, Visaginui, visiems draugams. Vakar atsidariau Facebooką, pasižiūrėjau, kiek draugų žiūri, palaiko mane. Labai džiaugiuosi.
– Po finišo linijos supratote, kad iškovojote sidabrą?
– Ne. Kažkodėl galvojau, kad likau ketvirtas. Nes buvo labai sunku pasakyti. Mačiau, kad tikrai pralaimėjau ukrainiečiui, o su visais kitais – lygiai. Bet po to per ekraną pamačiau rezultatą ir kaip akmuo nukrito.
– Ar prieš startą labai jaudinotės?
– Žinoma. Visą gyvenimą sportuoji, tam paaukoji viską. O čia atsistoji į startą ir žinai – 40 sekundžių ir viskas. Kitos galimybės gali nesulaukti visą gyvenimą. Todėl pulsas toks, koks būna po treniruotės. Adrenalinas plūsta, bet gerai, taip turi būti.
Vakar galvojau, kad ilgai neužmigsiu. Anksti atsiguliau. Bet užmigau labai greitai. Buvai psichologiškai truputį pavargęs po atrankos ir pusfinalio.
Olimpiadoje dalyvauju pirmą kartą. Labai patiko – tiek žiūrovų, toks palaikymas.
– Tai norėsite sugrįžti į olimpiadą?
– Dabar tai tikrai sportuosiu dar smarkiau, nes noriu pagerinti šį rezultatą. Ukrainietis praėjusioje olimpiadoje buvo trečias, dabar – pirmas. Gal ir man tai pavyks.
– Kokie Jūsų planai po olimpiados?
– Reikia gerai pailsėti, nes ir svorio numečiau. Iki starto per dieną po kilogramą krito. Iš 108 kg liko tik 102. Reikia gerai pavalgyti, gerai išsimiegoti, pabūti su draugais. Visa tai greitai praeis. O tada – vėl sportuoti, kol sveikata leidžia, yra jėgų, noro, motyvacijos.
– Tapote gerokai turtingesniu žmogumi – už sidabrą gausi 200 tūkst. litų premiją...
– Dabar apie tai negalvoju. Mano turtas – medalis. O tie pinigai... Aišku, gyvenime jie reikalingi, nėra ką sakyti, bet kol kas man labai reikėjo medalio, nes nuolat tai to, tai kito pritrūkdavo. Ir visi kalbėdavo – nevertas, jau praėjo mano laikas.
Prieš devynerius metus mano rimta sportinė karjera prasidėjo nuo pasaulio jaunių čempionato Japonijoje, kur iškovojau auksą. Tada pirmą kartą tokią šukuoseną pasidariau. Ir dabar, važiuodamas į olimpiadą, pagalvojau – reikia pakartoti, gal ir čia pavyks.
– Kokios sidabrinės mintys po finišo?
– Dar sunku pasakyti. Dar nesupratau, ką padariau. Kai jau turėsiu medalį, galėsiu paimti į ranką, pajusti olimpinio sidabro svorį rankoje, tada ir galėsiu kažką pasakyti. Dabar dar reikia nueiti į dopingo kontrolę, ten susitikti su treneriais.
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Sidabriniai Jevgenijaus Šuklino yriai į finišą. |
