„Viskas gerai, viską padariau iš pat pradžių. Nuo pat pirmos rungties iki pabaigos. Nepasakyčiau, kad buvo sunkiausia diena. Paskutinėje rungtyje neabejojau savo pergale ir pasakiau sau, kad niekam jos neatiduosiu“, - tęsė L.Asadauskaitė.
– Kada patikėjote, kad jau tikrai niekas Jūsų nebepavys?
– Paskutinės rungties antrame kilometre. Bėgimas – stipriausia mano rungtis. Net neišsikroviau iki galo, nes žinojau, kad esu nepralenkiama.
– Kam skiri medalį?
– Savo vaikui. Visada sakiau, kad dukrai parvešiu medalį.
– Visas varžoves tiesiog sutriuškinai. Ar tu tokia stipri, ar jos silpnos?
– Labai gerai pasirengiau olimpinėms žaidynėms.Ir šiandien viską padariau labai gerai, nebuvo jokių spragų. Galėjau dar daugiau padaryti, tiesiog nereikėjo bėgti iš visų jėgų.
– Finišuodama kraipei galvą. Kodėl?
– Net nežinau. Jau 18 metų ėjau tikslo link. Nuo mažens tikėjau, kad būsiu olimpinė čempionė. Ir ta diena išaušo – iš tikrųjų tapau olimpine čempione.
– Kokios mintys buvo atvykus į Londoną?
– Atskridau prieš kelias dienas. Svarbu buvo nestresuoti, nusiraminti. Publika buvo labai audringa ir tai kažkiek trikdė. Stengiausi atsiriboti, atsipalaiduoti, labai teisingai žiūrėti į varžybas. Ir viskas puikiai pavyko.
Tiesa, fechtavimo pradžia nebuvo labai gera, bet atsipalaidavau ir į pabaigą viskas susitvarkė. Nežiūrėjau į savo varžoves, tik po fechtavimo pamačiau, kad esu trečia ir patikėjau, kad su tiek taškų galiu kovoti dėl medalio. Apie auksą galvoti buvo dar anksti, juk neaišku, koks žirgas paklius. Praplaukiau geriausiu savo rezultatu. Svarbiausia buvo sėkmingai prajoti. Ir aš prajojau.
– Ar neišgąsdino tai, kad pirmoje grupėje tuo pačiu žirgu jojusi penkiakovininkė buvo numesta?
– Kiek išgąsdino. Bet išties žirgas buvo geras, tai ji padarė klaidą. O man svarbiausia buvo nepadaryti tos klaidos, išsėdėti iki pabaigos.
– Anksčiau ar buvo tekę pirmai startuoti ir finišuoti?
– Taip pat buvo šiemet Kinijoje, kur laimėjau pasaulio taurės varžybų finalą. O šiandien pirma startavau ir finišavau antrą kartą gyvenime. Ir tai buvo auksinis olimpinis finišas.
– Dabar šeimoje turėsite visų spalvų olimpinius medalius – tavo vyras Andrejus Zadneprovskis Atėnuose iškovojo sidabrą, Pekine – bronzą. Ar jau užteks?
– Nebūsiu godi, man užtenka ir šito medalio. Linkiu ir kitiems tokį iškovoti.
– Tai apie Rio de Žaneirą negalvojate?
– Dabar apie ateitį negalvoju. Šiandien esu labai laiminga ir man to pakanka. Šiais metais padariau labai daug.
– Ar gali būti dar vienos motinystės atostogos?
– Pagalvosime.
– Ar vyras jau pasveikino?
– Jis namuose, Vilniuje. O aš kol kas nespėjau prieiti iki telefono. Aš paprašiau, kad jis nevažiuotų į Londoną, nes man taip ramiau startuoti, kadangi vyro jaudulys persiduoda ir man. Todėl nusprendėme, kad man geriau bus startuoti vienai. O jis namuose mane palaikė. Labai daug žmonių palaikė. Visiems ačiū.
 |
| Fotodiena/Alfredo Pliadžio nuotr./Laura Asadauskaitė |
