Beveik visą distanciją kartu bėgusios 31 metų R. Drazdauskaitė (2 val. 29 min. 29 sek. – asmeninis rekordas) ir D. Lobačevskė (2 val. 29 min. 32 sek.) finišavo 27-ta ir 28-ta. R. Kergytė (2 val. 39 min. 1 sek.) liko 75-ta tarp 118 dalyvių.
Po finišo R. Drazdauskaitė paklausė: „Kelintos mes? 27-ta ir 28-ta? Reiškia normaliai. Buvo labai daug stiprių dalyvių, trasa – labai sudėtinga, daug posūkių senamiestyje. Geresnėje trasoje galima bėgti pora minučių greičiau.“ Jai pritarė ir D. Lobačevskė: „Nors nepagerinau asmeninio rekordo, antrą kartą gyvenime maratoną nubėgau greičiau nei per 2 val. 30 min. todėl esu patenkinta. Netgi labai.“
Varžybų metu beveik visą laiką lijo. Tai padėjo ar trukdė? Gal buvo ir kokių nors kitų netikėtų kliūčių?
R. Drazdauskaitė: Trukdė, nes atsirado labai daug balų. Teko bėgti šlapiomis kojomis. Geriau lietaus nebūtų.
Mūsų daug. Turi žiūrėti, kad neužkliūtum, nepargriūtum. Visos nori bėgti kuo arčiau posūkio, kad atstumas būtų trumpesnis.
D. Lobačevskė: taip, buvo slidoka, daug posūkių. Be to, labai dažnai keitėsi danga. Lėtini, greitini.
R. Kergytė: „Kartais gerai, kai lyja. Bet trumpai. O šiandien lijo beveik visą laiką. Ir slidoka buvo, kaip pelkė kokia. Kojos – šlapios.
Man kiek sutrukdė ir tai, kad trasoje atkarpos buvo sužymėtos myliomis. Galvojau, kad bus kilometrais. Sunku buvo orientuotis, kaip bėgu.
Bet jaudulio visai nejaučiau. Gal išmokau nebesijaudinti, kaip anksčiau. Jau dalyvavau ir pasaulio, Europos čempionate. Patirtis daro savo. Prieš startą miegojau labai gerai. Labai smagu pirmą kartą dalyvauti olimpiadoje.
Tik kelius kažkodėl skaudėjo. Dabar nugarą skauda.
Ar jautėte žiūrovų palaikymą? Gal prie trasos girdėjosi ir lietuvių balsai?
R. Drazdauskaitė: Pirmą kartą mačiau tiek žiūrovų. Čia viskas padaryta dėl jų – bėgome tris ratus tomis pačiomis gatvėmis. Buvo labai daug lietuvių, faina, labai ačiū už palaikymą.
D. Lobačevskė: Palaikymas – nerealus. Nori nenori reikia bėgti. Šūksnius „Lietuva!“ labai dažnai girdėjome. Net anglai šaukė „Lietuva!“
R. Kergytė: Palaikymas – beprotiškas, super. Ypač lietuvių. Girdėjau net savo draugą paskutiniame rate šaukiant. Šiaip stengiuosi nekreipti dėmesio į žiūrovus, nesiblaškyti, bet čia buvo labai puikus palaikymas.
Šiemet dar bėgsite maratoną?
R. Drazdauskaitė: Pažiūrėsime, kol kas neplanavome. Stengiuosi gyventi iki vieno maratono. Kai prabėgi, tada galvoji apie kitą. Viskas priklauso nuo nuotaikos, savijautos, kaip atsigauni po maratono, ar yra noro. Jei gerai pasirodai, visada noras yra. Jei blogai, nusivili, tada reikia atsigauti psichologiškai.
R. Kergytė: Treneris klausė, gal šiais metais norėčiau dar vieną prabėgti. Bet gal užteks šiemet. Nenoriu per daug išsikrauti, ne kai reikės bėgti kitą maratoną, nebus tiek noro, azarto. Vilniaus maratone tikrai nebėgsiu. Per arti. Nebent prašlepsėčiau.
Rasa ir Diana, beveik visą laiką bėgote kartu. Ar bėgdamos pabendraujate?
R. Drazdauskaitė: Nėra laiko. Kiekviena apie save galvojame. Laikomės savo taktikos.
D. Lobačevskė: Nėra kada, bėgame susikaupusios. Juk kovojame ir tarpusavyje – trasoje visi yra konkurentai.
Kiek laiko užtrunka atsigauti po maratono?
R. Drazdauskaitė: Įvairiai – savaitė, dvi.
D. Lobačevskė: Atsigauti reikia ir fiziškai, ir psichologiškai. Psichologiškai gal net svarbiau.
R. Kergytė: Man reikia dviejų savaičių. Žinoma, bėgiojame visą laiką po truputį, pertraukų nedarome. O toliau po truputį pradedame ruoštis kitam maratonui.
