Po pralaimėtos paguodos kovos E.Venckaitis pripažino atidavęs visas turėtas jėgas.
Lietuvos imtynininkas (svorio kategorija iki 66 kilogramų) nusileido Kubos sportininkui Pedro Isaacu Mulenso Herrerai (1:3) ir baigė pasirodymą olimpinėse žaidynėse.
– Kaip vertini paskutinę savo kovą?, – paklausėme E.Venckaičio.
– Jau buvau pavargęs, bet buvo įmanoma atsilaikyti ir aš turėjau atsilaikyti. Trečiajame kėlinuke varžovas man išsuko liemenį ir ... pralaimėjau. Buvo likę vos kelios sekundės. Būčiau kovojęs dėl medalio, o dabar išvis net nežinau, kelintas likau. Labai apmaudu, iš tikrųjų.
– Kaip jauteisi po pralaimėjimo ketvirtfinalyje?
– Buvau labai susikrimtęs. Tikėjausi iš savęs daugiau. Treniravomės stipriai, tris kartus per dieną. Sunku net kalbėti, taip tikėjausi ir norėjau. Kolega jau laimėjo medalį, norėjau ir aš parodyti, kad Lietuvos imtynių mokykla yra stipri.
– Atėmė jėgų tai, kad kitose kovose prireikė trečio kėlinio?
– Taip, išnaudojau visas jėgas, viską atidaviau. Lemiamoje kovoje reikėjo daugiau spaudimo duoti. Kažko pritrūko – laimės, sėkmės. Gal kažkada neatidirbau pakankamai ir dievas nubaudė. Nežinau. Geriau būčiau numiręs ant kilimo. Labai išgyvenu po kiekvienos pralaimėtos kovos.
– Kadangi nenumirei, gal kitą sykį patobulėsi?
– Tikiuosi, jei tik sveikata leis. Olimpinis medalis yra mano svajonė. Kausiuos, kol paeisiu. Iki kitos olimpiados dirbsiu labai daug.
– Tai ir nežinai, kuri vieta tau teko?
– Į dešimtuką patekau, 7 ar 8 vieta. Labai gaila. Šiąnakt ir užmigti nesisekė, raminamuosius gėriau, bet nieko jos nepadėjo. Tik paryčiais nusnaudžiau.