Nuo revoliucijos iki dviprasmiškumo
Dėka savo įkvepiančios melodijos Prancūzijos „Marselietė“ yra vienas iš geriausiai atpažįstamų himnų. Parašytas 1792 metais, jis greitai paplito po Europą, įkvėpdamas įvairių šalių revoliucionierius: nuo Graikijos iki Rusijos. Jis tapo netgi pastarųjų metų sukilimų dalimi. „Marselietę“ giedojo Kinijos studentai Tiananmenio aikštėje.
Deja, pats kompozitorius niekada nesimėgavo tokia sėkme. Claude Josephas Rouget de Lisle „Marselietę“ parašė per keturias karštligiškas valandas. Tąkart jo paprašė parašyti dainą, kuri įkvėptų Prancūzijos kariuomenę žygiuojančią susiremti su Austrija.
Tačiau per likusius 44 metus Claude neparašė nė vienos įsimintinos melodijos.
Vienu metu jis netgi ėmė rašyti nešvankią poeziją, turbūt dėl pinigų stygiaus. Jeigu aplankysite jo muziejų Lons-le-Saunier mieste rytų Prancūzijoje, galėsite vienos iš jų paklausyti. Nenuostabu, kad pusė dainos žodžius yra „užtušuoti“, kad jų netyčia neišgirstų pro šalį einantys vaikai.
Tas pats himnas, kita šalis
„God save the Queen“ (Dieve, saugok karalienę) pirmą kartą nuskambėjo 1745-aisiais ir tapo pirmuoju Didžiosios Britanijos karalystės himnu. Ši melodija imta taip stipriai sieti su nacionalizmu, kad ją „pasisavino“, tiesa, su kitais žodžiais, kitos šalys. Ją vis dar naudoja Lichtenšteinas (Oben am jungen Rein). Tai sukėlė šiokią tokią sumaištį per Lichtenšteino ir Anglijos futbolo mačą. Galima būtų sukritikuoti lichtenšteiniečius dėl fantazijos trūkumo, tačiau tuomet taip pat turėsite sukritikuoti ir tuos, kurie prisitaikė sau jau minėtąją „Marselietę“. Tai Omanas ir Zimbabvė.
Kiek moka už himną?
Kiek pinigų turėtumėte gauti parašę himną, kurį giedos daugelis kartų ištisus šimtmečius? Nedaug, ir tai, jei jums pasiseks.
Ugandos himno kompozitorius George Kakoma padavė savo šalies vyriausybę į teismą už garbės ir orumo įžeidimą. Mat 1962 metais jam už himno sūkurimą sumokėjo 2000 Ugandos šilingų, tai yra 230 litų.
Dušanas Sestičius už liūdną Bosnijos himno melodiją gavo daugiau – 6000 Bosnijos markių, tai maždaug 11 tūkstančių litų. Jis taip pat parašė himno žodžius. Tačiau už juos jam niekas nesumokėjo, nes Bosnijos parlamentas po ilgų debatų nusprendė juos atmesti.
Mido Samuelis, jauniausios pasaulios valstybės, Pietų Sudano, himno kūrėjas neuždirbo nieko, tik pasididžiavimą.
Priverstinė tyla
Ispanijos himnas – iš tikrųjų fanfaros šalies karališkajai šeimai – žymus tuo, jog neturi žodžių. Yra ir daugiau tokių. Žodžių neturi Kosovo himnas, kurio parlamentas pabijojo supykdyti serbus patvirtindami himną, kuriame skambėtų albanų (šalyje jų – dauguma) kalba. Dabar Kosovo gyventojai šį himną ignoruoja – vietoj jo, albanų kilmės kosoviečiai gieda Albanijos himną, o serbų kilmės – Serbijos.
Maoistų manifestas
Jei paklausytumėte Nepalo himno, galėtumėte pagalvoti, kad tai tik švelni liaudies melodija apie tai, kad nepaliečiai yra kilę „iš šimtų gėlių“ supintų į vieną girliandą. Tačiau iš tikrųjų Nepalo himnas – vienas politiškiausių.
Jis buvo parašytas 2006 metais, dešimtį metų trukusio pilietinio karo pabaigoje, kurį sukėlė maoistų inspiruotas sukilimas prieš Nepalo karalių. Dėl šių politinių audrų himno žodžių autorius poetas Byakui Maila, susilaukė tam tikro dėmesio.
Jis turėjo įrodinėti naujajai valdžiai, kad nėra rojalistas, tuo tarpu valstybės pareigūnai ir žurnalistai šniukštinėjo jo praeitį, klausinėjo draugus ir šeimos narius. Visa tai buvo panašu į teismą. Kokias klaidas jis padarė praeityje? Kartą jis redagavo poezijos knygą, kurios leidimą parėmė karalius.
Kai kurie iš maoistų dabar valdančių šalį, norėtų stipresnio, revoliucingesnio himno. Civilinio karo meru jie giedojo „Internacionalą“.
Trūkstamos eilės
Dauguma himnų iš pradžių buvo ilgi, juose buvo šeši ir daugiau stulpelių. Šiandien tokių tik keletas. Tačiau trūkstamos eilės dažnai tiek daug pasako apie šalies istoriją.
Žvilgtelkit į Pietų Amerikos valstybių himnus. Kiekviename iš jų rasite žodžius apie tai, kokios laimingos tapo šalys išsivadavusios iš Ispanijos priespaudos. Argentijos himne ispanai vadinami „kruvinais tironais“, „bjauriais grobikais“, kurie „kaip laukiniai žvėrys naikina viską savo kelyje“.
1900-aisias šias eilutes, bijant įžeisti kitą šalį, nustosta dainuoti.
Parduota 100 milijonų
Jei perskaitytumėte himnų autorių sąrašą, išryškėtų trys vardai – Mocarto, parašiusio Austrijos himną, Haydno, sukūrusio Vokietijos himną ir lordo Burgesso, kalipso (ekspromtu sukurta daina aktualia tema dainuojama Vest Indijoje) dainininko, parašiusio himną Barbadosui, vardai.
Dauguma žmonių turbūt net nežino jo vardo. Tačiau iki šiol yra parduota 100 milijonų jo įrašų. Tik nežymi dalis pasirašyta jo vardu. Savo dainų tekstais (tarp jų „Day-O“ ir „Island in the Sun“) jis reikšmingai prisidėjo prie amerikiečių dainininko Harrio Belafontės sėkmės.
Barbadoso himną jis parašė dėl paprastos priežasties: tuomet viešėjo šiose salose ir vietiniai paprašė jo tai padaryti.
Taps ilgesni
Jei kas nors ir nutiks nacionaliniams himnams per ateinančius dešimt metų, tai jie taps ilgesni. Žmonės stengiasi, kad himno tekstas būtų kuo turiningesnis. Pavyzdžiui, Izraelyje buvo reikalaujama pakeisti himno žodžius, nes Izraelyje gyvena ne tik žydai, bet ir arabai.
Sunku numatyti kokio ilgio himnai bus giedami ateityje. Pagal Olimpines taisykles, jie negali būti ilgesni nei 80 sekundžių, todėl naujai atsiradusiems žodžiams kils pavojus būti neištartiems.
Pagal BBC informaciją parengė Zigmas Vitkus
