Pirmadienį „Stars & Legends“ bare įvyko dokumentinio filmo „Pirmasis“ premjera. Filmas pasakoja apie R.Ubarto kelią olimpinio aukso link.
Po premjeros kalbėjomės ne tik apie filmą ir prisiminimus iš Barselonos. Ar prognozuoja R.Ubartas Virgilijui Aleknai sėkmę Londono olimpinėse žaidynėse? Pirmasis čempionas atsargus. Tačiau nors Lietuva įsitikinusi, kad po Londono olimpiados V.Alekna baigs karjerą, R.Ubartas pataria: nebūkite tokie tikri.
– Romai, premjeros metu pats kelintą kartą žiūrėjote filmą?
– Antrą. Pirmą kartą žiūrėjau Stasio (Stasys Petkus, filmo autorius, – red. past) namuose. Sako, Romai, atvažiuok pasižiūrėti, kas netinka, galbūt kažką pakeisime. Patiko, galima sakyti, viskas, išimti nieko nereikėjo.
– Jums patiko?
– Žinote, sunku girti, bet negali ir peikti, kai filmas apie tave. Filmo kūrėjai puikūs psichologai. Je puikiai mane pažįsta ir žinojo, kaip parodyti. Kaip priversti mane išsikalbėti. Pasakojau viską iš širdies. Gyvenime niekada taip atvirai nekalbu (šypsosi).
 |
– Sunku buvo prieš kamerą atvirai kalbėti?
– Apie kai kuriuos dalykus buvo sunku kalbėti. Kai kuriuos dalykus malonu prisiminti, kai kuriuos ne. Vis dėlto filmas, manau, išėjo neblogas. Parodytas mano kelias. Tikiuosi, jaunajai kartai bus įdomu pamatyti. Įdomu, ką auklėtiniai treniruotėje kalbės... (šypsosi).
– Kiek jų turite?
– Penkis vaikinus ir vieną merginą. Anksčiau buvo daugiau, bet su laiku atsisijoja tie, kurie mato, jog negali: studentai arba tie, kas išeina dirbti. Šiais laikais dvidešimtmečiai jau turi galvoti apie gyvenimą. Mes truputį vėliau apie tai pradėdavome galvoti, o dabar tokio amžiaus žmonės jau suka galvas, kaip išvažiuoti kažkur, kaip užsidirbti. Šeimos atsiranda. Bet aš tikiu likimu. Tikiu, kad tie, kurie lieka, lieka ne veltui.
– Ar iš jūsų auklėtinių ateityje kas nors gali tapti dokumentinio filmo herojumi?
– Oi, kaip norėčiau... Yra gabaus jaunimo. Ir pas mane, ir pas trenerį Vaclavą Kidyką. Kaune yra tokių, kurie nori dirbti. O jei dirbs, matys tikslą, išliks optimistais, po nesėkmės nekris į duobę, o kils – žingsnis po žingsnio pasieks tas aukštumas, kurias mes su Virgiu (Virgilijum Alekna, – red. past.) pasiekėme.
 |
| Alfredo Pliadžio nuotr./Filmo premjeros metu |
– Ką labiausiai prisimenate iš Barselonos olimpinių žaidynių?
– Ryškiausiai prisimenu penktąjį bandymą – geriausią savo metimą, po kurio manęs niekas neaplenkė. Kai ėjau į sektorių šeštajam metimui, jau žinojau, kad niekas neaplenkė. Geras jausmas buvo. Žinoma, jausmingiausi atsiminimai susiję su stovėjimu ant apdovanojimų pakylos. Himnas, vėliava... Sako, kad aš labai išdidžiai stovėjau (šypsosi).
Yra ir kitokių prisiminimų. Pavyzdžiui, kaip Vokietijos disko legenda Jurgenas Schultas, tuomet likęs antras, po varžybų vykusios spaudos konferencijos metu užsirūkė. Žinojome, kad vokiečių sportininkai mėgo dūmelį patraukti, bet užsirūkyti bekalbant spaudos konferencijoje – labai netikėta.
– Šiandien sportininkų gyvenimas, taip pat ir asmeninis, narstomas po kaulelį. Prieš kelis dešimtmečius to nebuvo. Užjaučiate ar pavydite dabartiniams sportininkams to dėmesio?
– Ne, nepavydžiu. Galbūt labiau užjaučiu, nes kartais to dėmesio būna per daug. Ramybės sportininkams reikia. Ypač pasiruošimo metu. Pavyzdžiui, matau, ateina per treniruotę filmuoti Virgio. Gerai, trumpam, bet tos dienos treniruotė jau iškrenta. Žinoma, su žurnalistais reikia bendrauti. Neduokdie, susipyksi (juokiasi).
– Kaip jaučiate, ar jaunoji karta, užaugusi nepriklausomos Lietuvos metais, jus žino, atpažįsta?
– Jaunimas mažai atpažįsta. Galiu tai drąsiai sakyti. Bet vyresnė karta nepamiršo. Būna gatvėje ir autografo paprašo. Vadinasi, dar prisimena. O jaunimas nelabai žino. Nesu garbėtroška, bet nesinorėtų likti pamirštam. Galbūt šis filmas padės to išvengti. Olimpinių čempionų Lietuvoje nėra daug, bet jų yra. Jaunoji karta labiau žino paskutiniuosius – Virgį, Dainą (Dainą Gudzinevičiūtę, – red. past.). Ir, žinoma, labiau už visus pažįsta krepšininkus. Savo sporto šaką populiarinti reikia, todėl labai džiaugiuosi šiuo filmu.
Medalis tėra pergalės vainikavimas. Brangus daiktas, bet tik daiktas. Brangiausi yra prisiminimai
– Rugpjūčio 5 dieną minėsime jūsų iškovoto aukso medalio 20-metį. Pats planuojate švęsti?
– Tai bus prisiminimų diena, bet didelio šventimo nebus.
– Ar dažnai paimate medalį į rankas?
– Prisipažįstu – nedažnai. Medalis tėra medalis. Visi prisiminimai guli širdyje ir galvoje. Medalis tėra pergalės vainikavimas. Brangus daiktas, bet tik daiktas. Brangiausi yra prisiminimai.
– Kaip disko metimas pasikeitė per tuos metus?
– Metimo technika labai nepasikeitė. Galbūt anksčiau dažniau iš vietos mesdavo. Ko gero, labiausiai pasikeitė darbo metodika. Darbas treniruotėse tapo žymiai kokybiškesnis. Daugiau dėmesio pradėta skirti psichologiniam pasiruošimui.
– Į akis krenta, kad dabartiniai disko metikai stambesni...
 |
| Romas Ubartas |
– Galima būtų ginčytis. SSRS rinktinėje buvo ir 150 kg sveriančių vyrukų. Žinoma, Andrius Gudžius, Virgis irgi nemažai – apie 130 kg sveria. Bet, aišku, šitie vyrai raumeningi. Anksčiau disko metikai labiau pilvotesni buvo. Raumenų išvystymas dabar žymiai geresnis. Ir dėl ūgio sutinku – išaugo. Dabar žemesnio ūgio disko metikų beveik nėra.
– Negalime nepaklausti: ką prognozuojate Londono olimpinėse žaidynėse?
– Nemėgstu šito klausimo (šypsosi)... Žinoma, Robertas Hartingas stiprus bus. Prieš kelias dienas jis tapo Europos čempionu, daugiau kaip 68 metrus numetė. Kiek girdėjau, buvo vėjuota, bet šlapia, todėl rezultatas išties solidus. Jei Virgis užsikabins medalį, bus super. Kaip žinome, paskutiniu metu diską jis mėtė ties 70 m riba. Manau, dabar jam svarbiausia išlaikyti formą, nors tai padaryti nebus lengva – juk liko dar beveik mėnuo.
Vengras Zoltanas Kovago labai toli meta, bet ne visuomet susitvarko su nervine įtampa. Būna meta toli, bet į šoną. Įdomu, kaip jam seksis. Estas Gerdas Kanteris, manau, ne paskutinį žodį yra pasakęs. Paskutiniu metu jis pritilęs, bet išlieka pavojingas. Iššauti gali jaunasis britas Lawrence Okoye. Helsinkyje jis nieko įspūdingo neparodė, bet esu matęs, kaip jis meta: jei bus jo diena, gali būti rimtas varžovas. Iranietis Ehsanas Hadadi, žinoma, turės ambicijų. Manau, į aukso medalį pretenduos trys keturi metikai.
– Kaip manote, žinojimas, kad tai paskutinė galimybė, V.Aleknai taps psichologine kliūtimi ar kaip tik suteiks ryžto?
– Tikrai paskutinė? (šypsosi). Aš ir pats kalbėjau su juo, sako: „Romai, ką aš tau galiu pasakyti... Vieną dieną vienaip atrodo, kitą – kitaip.“ Dievas jam davė kūną ir sveikatą. Jei seksis, kodėl dar kelerius metus nepasportuoti? Žinoma, olimpinės žaidynės galbūt ir paskutinės. Psichologiškai tas žinojimas labai spaudžia. Kai amžius stuksena, psichologiškai darosi vis sunkiau. Išlenda traumelės, paskausta ten, kur anksčiau net nejausdavai. Pamenu, tos traumelės labiausiai ir išvesdavo iš kantrybės. Atrodo, dar nori, širdis kupina ryžto, o čia kažkas neleidžia. Vis dėlto Virgis labai patyręs sportininkas, tikiu juo.
