„Europos čempionate nedalyvavo kai kurios komandos, nebuvo Rusijos irkluotojų, nes jie tomis dienomis jėgas bandė atrankos varžybose. Stebėjau kitų šalių irkluotojų pasirodymus, vertinau jų rezultatus, analizavau, kuo jie stiprūs, kokia jų sportinė forma“, – sako Egidijus Balčiūnas.
Patyręs irkluotojas iki birželio 20 d. treniravosi Trakuose, irklavo dukart per dieną, dešimt kartų per savaitę. Pas šeimą Vilniuje sugrįždavo tik šeštadieniais vakarais, kad sekmadienius galėtų praleisti su namiškiais.
Kartu su pasaulio ir Europos čempionu treniruočių stovykloje keletą dienų buvo ir jo septynerių metų sūnus Džiugas (dukrelei Patricijai – dar tik pusantrų metukų). Berniukas praėjusiais metais jau pabandė irkluoti ir, pasak tėčio, atrodo, susižavėjo šia sporto šaka.
- Gal Džiugas Balčiūnas pratęs Egidijaus Balčiūno pergales?
- Žiūrėsime, kaip ten bus. Žinoma, norėčiau, kad jis irkluotų, tačiau tai – sūnaus pasirinkimas. Jeigu Džiugas norės irkluoti, jį paskatinsiu, patarsiu, o jei ne – neversiu. Sūnui dar reikia paaugti, o kai pradės rimtai irkluoti – prisiauginti raumenų.
- Dalyvausi jau ketvirtosiose olimpinėse žaidynėse, kokias viltis sieji su Londonu?
- Norėčiau kuo geriau pasirodyti, būtų smagu patekti į finalą. Tačiau dabar ši užduotis tapo sudėtingesnė, nes per olimpines žaidynes finale irkluos ne devyni sportininkai, kaip buvo iki šiol, o aštuoni. Tai bus man paskutinės olimpinės žaidynės, po jų baigsiu sportinę karjerą. Tačiau tai nereiškia, kad žaidynės man bus liūdnos, gyvenimas jomis tikrai nesibaigs.
- Gegužės 7 d. tau sukako 37 metai, olimpiniame irklavimo kanale būsi vienas vyriausių irkluotojų. Ar pačiam nebuvo staigmena, kad olimpinį kelialapį pelnei dalyvaudamas vienviečių varžybose, nes iki tol irklavai dvivietę baidarę su Alvydu Duonėla?
- Vienvietę baidarę irkluoju jau trečią sezoną, per pasaulio ir Europos čempionatus įveikdamas 200 m distanciją beveik patekdavau į finalus. Artėjant olimpinėms žaidynėms su savo kraštiečiu I. Navakausku irklavau ir dvivietę baidarę. Tačiau geriau sekėsi lenktyniauti vienam.
Mano porininkas I. Navakauskas sportinę karjerą pradėjo Marijampolėje. Jį ugdė tas pats treneris Benas Jankevičius. Dabar jis atvažiavo į Vilnių ir studijuoja Edukologijos universitete. Ignas – puikių fizinių duomenų irkluotojas, galintis pasiekti gerų rezultatų. Praėjusiais metais Europos jaunimo iki 23 metų čempionate jis buvo šeštas vienviečių baidarių lenktynėse.
Per Londono olimpines žaidynes vienviečių lenktynėse varžysis apie 30 irkluotojų iš visų penkių žemynų, konkurencija bus didžiulė. Tiesa, irkluotojų bus kiek mažiau nei per pasaulio čempionatus, kai susirenka 60–70 vienvietes irkluojančių sportininkų. Tačiau tai nereiškia, kad per olimpines žaidynes kova bus lengvesnė.
- Jeigu Londono olimpinės žaidynės tau bus sėkmingos, gal sportuosi toliau?
- Tikrai ne, jau metai ne tie. Sportui reikia atiduoti daug jėgų, o jos kasmet vis mažėja. Visus metus turi važinėti – tai treniruočių stovyklos, tai varžybos. Kiekvienais metais būna vis sunkiau, išlenda traumelių – nugarą paskausta, koją. Jau norisi ir pailsėti, pabūti su šeima – žmona Neringa, vaikais.
- Paprastai vienvietės laikomos prestižinėmis valtimis, ar tu taip pat taip manai?
- Taip, vienvietes irkluoja kiekvienos šalies lyderiai. Visi jie – dideli autoritetai. Garbę irkluoti prestižinę valtį jie išsikovoja savo pastangomis, charakteriu. 200 m nuotolį, kurį įveiksiu per olimpines žaidynes, labai mėgsta žiūrovai, jis labiau vertinamas nei 1 000 m distancija. Pasaulio vienviečių valčių irklavimo lyderiais laikomi Anglijos ir Lenkijos irkluotojai, o dar 3–4 sportininkai yra daugmaž vienodo pajėgumo.
- Išbandei įvairias valtis – irklavai ir dvivietę, ir keturvietę, o dabar tramdai vienvietę. Kuri jų tau pati smagiausia?
- Kai laimi apdovanojimų, ta valtis ir būna smagiausia. Jeigu mūsų keturvietės įgula per pasaulio ar Europos čempionatus būtų pelniusi medalių, ta valtis taip pat būtų smagi. Pačių gražiausių pergalių pasiekiau irkluodamas dvivietę baidarę su A. Duonėla, todėl ta valtis man ir yra pati mieliausia.
- Tavo nuolatiniam porininkui gavus traumą, atsidūrei kryžkelėje, ką daryti toliau. Vis dėlto nepalūžai, pradėjai irkluoti vienvietę. Kas patarė sėsti į šią valtį?
- Traumos Alvydą persekiojo ne vienus metus, todėl reikėjo galvoti, o kas bus toliau. Kita vertus, per pratybas daug laiko praleisdavome irkluodami vienvietes. Kartais ir varžybose dalyvaudavome. Iširus mūsų dvivietei, kito kelio nebuvo – arba ieškoti porininko, arba irkluoti vienvietę. Kai kurį laiką neturėjau porininko, norėjosi įrodyti, kad galiu pasiekti neblogų rezultatų ir dalyvaudamas vienviečių varžybose.
- Kas dabar tave treniruoja?
- Kai šį sezoną prie komandos prisijungė I. Navakauskas, o aš pradėjau irkluoti kartu su juo, į visas treniruočių stovyklas pradėjo važinėti ir jo treneris Romas Petrukanecas. Su šiuo sportininku anksčiau praleisdavau daug laiko, o dabar jis treniruoja jaunimą ir mus.
- Tapai pasaulio ir Europos čempionu, prizininku, bet neturi olimpinių žaidynių medalio. Ar neprarandi vilčių jį iškovoti?
- Negaliu teigti, kad to nepasiekiau ir niekada jau nepasieksiu. Vilčių dar neprarandu, per Londono olimpines žaidynes atiduosiu viską, kad iš didžiojo sporto išeičiau pakelta galva. Tikrai kovosiu garbingai iki paties paskutinio metro.
- Ar gera tavo sportinė forma dabar?
Vidutinė, tačiau galiu startuoti Europos čempionate. Norint per olimpines žaidynes pasiekti maksimalų rezultatą, iki varžybų dar reikės padidinti greitį, galingumą.
- Tavo gimtinėje, Marijampolėje, vykdavo Egidijaus Balčiūno taurės baidarių ir kanojų irklavimo varžybos, ar jos nenutrūko?
Ne, nenutrūko, jas ketvirtus metus gegužės mėnesį organizuoja mano pirmasis treneris. Aš taip pat įsteigiu kelis prizus. Gaila, bet į jas vis negaliu nuvažiuoti – sutampa, kad tuo metu būnu treniruočių stovyklose.
- Lietuvos edukologijos universitete kremti doktorantūros mokslus, kokių turi svajonių?
- Toliau studijuoti universitete pasiūlė profesorius Juozas Skernevičius. Turiu sukaupęs nemažą patirtį irkluodamas vandens takeliuose, per ketverius metus susikaupė ir daug treniruočių metodinės medžiagos, taip pat atliekant irkluotojų tyrimus universiteto laboratorijoje, atsirado galimybė tęsti savo darbus toliau ir viską apibendrinti disertacija.
Šie metai man paskutiniai doktorantūros studijų metai, rugsėjo viduryje reikės atiduoti katedrai disertacijos tiriamąjį darbą „Didelio meistriškumo baidarininkų rengimas“ ir jį apsiginti.
- Tad gal savo tolesnį gyvenimą susiesi su sporto mokslu?
Žiūrėsiu, kaip seksis toliau. Nuo sporto nenoriu nutolti. Dėl trenerio darbo nežinau, ką ir atsakyti – nelabai ką yra treniruoti. Nėra sportininkų, trenerių etatų sporto mokyklose. Mokyklose dirba po du trenerius ir daugiau jų nereikia. Dirbant sporto centre ir norint turėti aukštesnę kvalifikaciją, reikia išugdyti didesnio meistriškumo irkluotojų. Dirbti treneriu sudėtinga.
- Be Europos čempionato, kokiose varžybose dar dalyvausi?
Jau jokiose. Zagrebe – mano paskutinis startas prieš olimpines žaidynes. Nedalyvausiu netgi Lietuvos čempionate, nes tuo metu būsiu treniruočių stovykloje Latvijoje.
Gyvenimo etapai
Egidijus Balčiūnas gimė 1975 m. gegužės 7 d. Marijampolėje. Sportuoti pradėjo pas trenerį Beną Jankevičius, vėliau jį tobulino vilniečiai Mykolas Rudzinskas, Sergejus Sorokinas, o dabar – Romas Petrukanecas. 2006 m. baigė VPU magistrantūrą.
18 kartų Lietuvos baidarių irklavimo čempionas (1995–2005), irkluojant vienvietę, dvivietę ir keturvietę baidares. Irkluodamas dvivietę baidarę su Alvydu Duonėla, 2004 m. tapo Europos 200 m distancijos čempionu, tris kartus vicečempionu (2006 ir 2008 m.) bei bronzos medalio laimėtoju (2008), po du kartus pasaulio čempionu (2001ir 2003 m.) ir vicečempionu (2001 ir 2005 m.) bei bronzos medalio laimėtoju (2003 ir 2005 m.)
Lietuvos olimpinės rinktinės narys (2000–2012). Per Sidnėjaus olimpines žaidynes 500 m nuotolį (su A. Duonėla) įveikė 12-as, Atėnuose užėmė septintąją, o Pekine – 11-ąją vietas. 2005 m. apdovanotas KKSD medaliu „Už sporto pergales“.
