Per minutę – bent keturios nuotraukos su gerbėjais. Šalia stovinti mergina nesusilaiko ir prieina prie vyriškio. „Ar jūs sportininkas, kad visi su jumis fotografuojasi?“ – nuskamba klausimas anglų kalba.
„Taip, iškovojau sidabro medalį“, – atsako Jevgenijus Šuklinas. Merginos akys sušvinta, ir netrukus sportininkas pozuoja dar vienai nuotraukai.
Apie tokį dėmesį iki šiol J.Šuklinas net negalėjo pagalvoti. Tačiau 16 metų įdėto darbo atpildas – olimpinis medalis – pakeitė jo gyvenimą. Pakeitė ir aplinkinių požiūrį į jį.
Visaginietis dabar yra vienas iš būrio sportininkų, kurie Londono olimpinėse žaidynėse iškovojo medalį ir yra medžiojami gerbėjų. Kai kuriems jų nuotraukų nori net nežinodami, su kuo fotografuojasi.
„O, Graikija, – krykštauja mergina, pamačiusi Graikijos rinktinės aprangą vilkinčią moterį. – Ar jūs sportininkė? Kokiai sporto šakai atstovaujate? Gal galime nusifotografuoti?“
Matau, kad su J.Šuklinu pabendrauti tokioje aplinkoje nepavyks. Griebiu jį ir veduosi už apsaugos darbuotojų barjero – ten, kur patekti gali tik olimpinėms žaidynėms akredituoti asmenys ir kur nužingsniavęs jautiesi tarsi nuo scenos nulipęs į užkulisius.
Prie dėmesio nepratęs
J.Šuklinas atrodo kaip amerikietis: šviesūs plaukai, baltus dantis išryškinantis įdegęs veidas, niekada nesitraukianti šypsena. Ir bendravimas jo ne ką prastesnis – Lietuvos sportininkas visada kalbus ir malonus.
Tik mėgautis dėmesiu, skirtingai nei dauguma amerikiečių, jis neįpratęs. „Labai to dėmesio daug. Visi skambina, net draugams nespėju į telefono skambučius atsakinėti. Reikia su daug kuo susitikti, pabendrauti“, – sako J.Šuklinas. Dar vos antra valanda dienos, o olimpinis prizininkas jau išklausė Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidento Artūro Poviliūno sveikinimo kalbos ir išdalino kelis interviu Lietuvos žiniasklaidai.
 |
| Fotodiena/Alfredo Pliadžio nuotr./Jevgenijaus Šuklino iškovotu sidabro medaliu džiaugėsi kolegos, treneriai, žurnalistai |
„Malonus toks dėmesys, smagu, kad palaiko lietuvį, domisi sportu, atpažįsta, prieina, kažką pasako. Bet per didelis dėmesys man nelabai patinka. Nepratęs aš prie jo. Esu kartais pozavęs nuotraukoms, bet dabar reikia visą laiką būti pasitempusiam“, – šypsosi beveik dviejų metrų ūgio atletas.
Bet jis supranta: greitai visa tai praeis. Gal savaitė, gal dvi ir po to viskas nurims ir pasimirš. O kol yra galimybė, reikia ja džiaugtis ir naudotis.
Daro tai, kas sezono metu draudžiama
Olimpinėse žaidynėse J.Šuklinas varžėsi „Eton Dorney“ kanale, kuris maždaug dvi valandas nutolęs nuo pagrindinio olimpinio parko Londone.
Šeštadienį iškovojęs sidabro medalį sportininkas nieko nelaukdamas atvyko į Londoną ir apsistojo su tūkstančiais kitų atletų. Vienas pirmųjų nuveiktų darbų atvykus į olimpinį kaimelį – apsilankymas „McDonald‘s“ restorane.
„Sportuoti yra labai sunku. Kad ir kokį sunkų darbą dirbtų žmogus, jis grįžęs namo vakare gali atsipalaiduoti išgerdamas alaus. O sportininkų mintyse – vien sportas. Turime laikytis rėžimo. Esame sporto fanatikai ir mūsų galvoje tik irklavimas. Bet dabar, pasibaigus olimpinėms žaidynėms, mėnesį galime daryti tai, ką norime. Jau tapo tradicija, kad sportininkai iškart lekia į „McDonald‘s“ restoraną, geria „Coca-Cola“, skanauja bulvių traškučių, gali ir alaus išgerti. Galbūt to kartais net nenori, bet darai tik dėl to, kad dažniausiai tai draudžiama. Stengiuosi nevalgyti greito maisto, nes suprantu, kad jis nepadeda sportuoti. Bet norisi pakeisti gyvenimo ritmą“, – aiškina sportininkas.
Jam buvo patikėta nešti Lietuvos vėliavą per Londono olimpinių žaidynių uždarymo ceremoniją, kuri baigėsi tik po vidurnakčio. Įprastai į lovą J.Šuklinas eina apie 11 valandą.
„Esi pripratęs prie ritmo ir jau 11 valandą norisi miego, bet kovoji su savimi ir sėdi ilgiau, pradedi kankinti organizmą, – šypsena vis nedingsta iš sportininko veido. – Nori daryti tai, ko sezono metu negali. Nors atostogauti visada lengviau nei sportuoti.“
Keis gyvenimo vingį
Iki šiol 26 metų olimpietis gyvena Visagine su tėvais. Jau kurį laiką J.Šuklinas galvojo apie savo būstą, tačiau į šį rimtą gyvenimo žingsnį žvelgė protingai: nebuvo reikalo išsikelti iš tėvų namų prieš olimpines žaidynes, nes pastarieji pasirengimo metai dažniausiai buvo praleidžiami treniruočių stovyklose. O išlaikyti nekilnojamąjį turtą, kai jame praleidi kelias dienas per mėnesį, neverta. Nebuvo tam ir idealių sąlygų – iš maždaug 2 tūkst. litų mėnesinės stipendijos kalno pinigų nesusitaupysi.
Mano antra svajonė – pasistatyti namą.
Olimpinio vicečempiono titulas įvertintas 200 tūkst. litų iš valstybės biudžeto – tai rimta paskata pradėti naują gyvenimo etapą. „Mano antra svajonė – pasistatyti namą. Dabar turėsiu mėnesį laiko, gal reikės užsiimti paieškomis. Man patinka Visagino kraštas, norėčiau ten turėti namą ant ežero kranto, kad galėčiau ramiai treniruotis“, – aistros kanojai sportininkas nepamiršta net galvodamas apie tolimą ateitį.
Papildomų lėšų J.Šuklinas galės gauti ir iš dabar užgulsiančios šlovės. Tačiau savo sidabro medalį visaginietis mato ne kaip būdą pasipelnyti, o kaip puikų trampliną į ateitį.
„Sportuoti dėl iškovoto apdovanojimo tikrai lengviau nebus. Žinoma, medalis, premija ir žinomumas – tai tramplinas, kurį reikia išnaudoti. Tik reikia teisingai apgalvoti, kaip atsispirti nuo to tramplino. Daug sportininkų nueina neteisingu keliu. Galėsiu pakeisti gyvenimą, pasipildyti piniginę. Pinigai yra gera motyvacija. Visi sako, kad niekas nesportuoja dėl pinigų, bet ir be jų gyventi negali“, – aiškina sportininkas.
Valdžios atstovų pažadais nebetiki
 |
| Fotodiena/Alfredo Pliadžio nuotr./Jevgenijus Šuklinas |
J.Šuklinas savo kailiu patyrė pinigų stygių treniruojantis. Daug metų sportininką rėmė tėvai ir jei ne jų lėšos, olimpiniu sidabro medaliu Lietuva veikiausiai nebūtų pasidžiaugusi.
Nėra jis pripratęs ir prie gerų treniruočių sąlygų. Žiemomis tekdavo treniruotis ant neužšąlančio ežero šalia Ignalinos atominės elektrinės, o vasarą – Visagine esančioje irklavimo bazėje, kurią, anot sportininko, net sunku pavadinti irklavimo baze.
Jau daug metų žada, jau nebekreipiu dėmesio į pažadus.
„Ten stovi keletas vagonėlių, kuriuos turbūt kariai paliko prieš kokius 30 metų. Baisu ten – žiemą šalta, nėra šildymo, vasarą per karšta ir neįmanoma kvėpuoti. Tik mes jau pripratome, mums ta vieta – kaip antrieji namai. Bet kai atvažiuoja svečių, visi juokiasi, klausia, kas čia pas mus darosi“, – susirūpinimą demonstruoja sportininkas.
Nuotraukas iš šios irklavimo bazės galite pažiūrėti čia.
Iškovotas olimpinis medalis – pats laikas prašyti geresnių sąlygų sporto vadovų. Tačiau J.Šuklinas tik pakraipo galvą – jis nemėgsta skųstis ir prašyti. Džiaugiasi tuo, ką turi.
„Jau daug metų žada, jau nebekreipiu dėmesio į pažadus. Po pasaulio jaunių čempionato Japonijoje, kurį laimėjau prieš 9 metus, žadėjo Visagine duoti butą. Iki šiol nedavė, matyt, teks pačiam pirkti, – nuotaikos nepraranda sportininkas. – Tik smagu, kad palaiko paprasti žmonės. Prieš finalo startą mačiau tribūnose kelis pažįstamus veidus iš Visagino. Žinau, kad ir Visagine žmonės pasidarė plakatus ir rinkosi žiūrėti mano pasirodymo. Tad ir galvojau, kad jei grįšiu be medalio, negerai bus.“
Svarbi vyresnio kolegos pagalba
Net ir uždaroje nuo sirgalių teritorijoje mūsų pokalbis pertraukiamas. Iš pradžių – skambutis į telefoną, vėliau prie J.Šuklino prieina bronzos medalį iškovojęs imtynininkas Aleksandras Kazakevičius su treneriu. Po kelių akimirkų prie kanojininko prisijungia irkluotojas Egidijus Balčiūnas, kuris ragina paskubėti: „Jau laikas valgyti“.
Mūsų kalba tuoj pat pakrypsta apie E.Balčiūną. 37 metų irkluotojui Londone vykusios olimpinės žaidynės buvo ketvirtosios ir kartu paskutinės varžybos karjeroje – jo irklas jau išardytas. Pokalbio su J.Šuklinu išvakarėse klausiu E.Balčiūno: kokie ateities planai? „Jei Jevgenijus leis, per kitas olimpines žaidynes nešiosiu jo valtį“, – juoko nestokojo sportininkas.
Ten, kur bus Egidijus Balčiūnas, bus tvarka.
„Šitiek sporte pasiekusiam žmogui, kuris netrukus įgis daktaro laipsnį, nešioti valtį – ne jo svajonė, – žvelgdamas į dešimtmečiu vyresnį kolegą aiškina J.Šuklinas. – Jis gali būti treneriu ar vadovu. Ten, kur bus Egidijus Balčiūnas, bus tvarka. Jei bus treneriu, turės gerų sportininku. Jei dirbs federacijoje, joje galiausiai įsigalės tvarka. Apmaudu, kad jam nepasisekė paskutinėse olimpinėse žaidynėse, nors 10 vieta irgi yra aukštas pasiekimas. Vien patekimas į olimpines žaidynės yra geras rezultatas. Tik ne visi supranta, kiek daug reikia įdėti, kad patektum į finalą.“
E.Balčiūnas nemažai prisidėjo prie J.Šuklino sėkmės. Vyresnis kolega buvo kanojininko treniruočių partneris, patarėjas ir svarbiausia – draugas. Vieną reikšmingą darbą jis jau padarė, kiti laukia ateityje – galbūt vadovaujant Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijai.
J.Šuklinas mato šviesią ateitį. Šviečiant saulei jis kalba apie tvarką federacijoje, apie svajonės išsipildymą tapti olimpiniu čempionu Rio de Žaneire, apie trampliną į naują gyvenimo etapą ir apie namą ant ežero kranto.
Ant ežero, kuriame gelbės skęstančiuosius? „Juk nepaliksi žmonių bėdoje“, – šiltai nusišypso J.Šuklinas, pokalbio pabaigoje pasakodamas apie kelis žvejus ir vaikus, kuriuos traukė iš vandens treniruočių įkarštyje.
