Nors kvalifikacinis aukštis buvo 196 cm, lietuvei nereikėjo šokti taip aukštai. Ji ir dar dešimt šuolininkių į finalą pateko įveikusios 193 cm aukštį ir susitarusios nebešokti 196 cm. Tik Svetlana Radzivil iš Uzbekistano peršoko 196 cm.
Atrankos varžybose dalyvavo 34 šuolininkės. Finalas – šeštadienį.
- Kokios diskusijos virė varžybų metu?
- Mūsų, įveikusių 193 cm aukštį, buvo 14, o į finalą pagal taisykles patenka 12 arba visos, pešokusios kvalifikacinį aukštį. Tačiau gali būti išimtis – mes visos buvome peršokusios tą patį aukštį. Ir jei visos susitaria praleisti kitą aukštį, visos patenka į finalą.
Buvo streso, nes nežinai, kokia situacija kitame sektoriuje, ar visos atsisakė šokti. Nes jei kuri nors būtų šokusi iš kito sektoriaus, galėjai likti už borto. Bet pavyko susitarti.
196 cm reikėjo peršokti vokietei Arianei Friedrich ir graikei Adonia Steryiou, nes jos turėjo daugiau nesėkmingų bandymų, todėl, nors ir įveikė 193 cm aukštį, buvo atsilikusios nuo mūsų.
Kai jos šoko, mums teisėjai jau buvo pasakę, kad su jumis viskas gerai, galime ilsėtis. Tik tom dviem buvo sunkiau, nes jos privalėjo peršokti. Bet joms nepavyko.
- Ar būtum įveikusi 196 cm aukštį – juk tai tavo asmeninis rekordas?
- Būčiau stengusis. Kai šokau 193 cm, atsargos buvo, tikrai buvo galima šokti ir 196 cm.
- Ar sušilęs Londono oras padėjo šuolininkėms?
- Oras – kaip specialiai užsakytas. Man draugė iš Anglijos sakė: prašei, kad būtų geras oras, tai prašom. Parodė trijų dienų prognozę – kvalifikacija, diena po ir finalas. Švies saulė. Ačiū.
- Gera ir tavo savijauta?
- Šiek tiek trūko miego. Nors nuėjau miegoti 11 valandą, keltis reikėjo pusę šešių ryte. Neįprasta. Be to, kaimelyje mūsų sienos labai plonos, viską girdi, kas kur ateina.
Lauke žmonės irgi nesiruošia labai anksti eiti miegoti. Kitų komandų treneriai kieme sėdėjo ir pusę nakties plepėjo. Šiek tiek poilsio trūko, bet viskas neblogai.
- Su kuo gyveni kambaryje?
- Gyvenau su Rūta Meilutyte, dabar – viena.
- Kokie tavo uždaviniai finale?
- Su trenere labiausiai koncentravomės į kvalifikacines varžybas. Tai man pirmos olimpinės žaidynės, esu tikrai jauna, man patirties kažkiek stinga lyginant su kitomis šuolininkėmis. Jau dabar atidaviau viską, ką galiu. Ir finale tikrai nebus prasčiau. Bandysiu gerai išsimiegoti, pailsėti ir psichologiškai labiau pasirengti finalui.
- Tai gal nakčiai reikės ausų kamštukų?
- Trenerė turi, sakė, jei reikės, paskolins.
- Atrodė, kad šiandien labai lengvai susitvarkei su užduotimi?
- Buvau pasiruošusi, pernai šokau 196 cm, šiemet – 195 cm. Tai yra nemaži rezultatai. Kvalifikacinis normatyvas šiandien buvo 196 cm. Manau, kad jei būtų reikėję, būčiau peršokusi. Nebuvo labai sunku, oras labai geras. Tai labai padeda, nes kai geras oras, šilti raumenys.
- Ar olimpiados debiutantę kausto jaudulys?
- Didžiausia jaudulys buvo prieš kokias dvi savaites. Atrodė, kad ten tai bus šakės, jei reikėtų kitą dieną šokinėti, nesusitvarkyčiau. Bet kuo arčiau starto, tuo buvo ramiau. Vienas geras draugas pasakė – tu jau padarei visą pagrindinį darbą, eik į varžybas, kaip į šventę, mėgaukis, džiaukis, visas dėmesys bus tau. Todėl atėjusi į stadioną stengiausi džiaugtis, švęsti šitą dieną, Ir man pasisekė.
- Kada atvykai į Londoną?
- Antradienį anksti ryte atskridau.
- Tai su Rūta Meilutyte nelabai ilgai pabuvai?
- Pabuvome visą dieną, naktį ir kitos dienos pusę. Susipažinome, pabendravome įvairiomis temomis gyvenimo. Aš vyresnė už ją. Jai buvo įdomu paklausinėti – kaip, kas, kodėl.
Kalbėjomės apie dėmesį, kuris ją dabar užgriuvo. Papasakojo, kaip jaučiasi. Pamokiau, kaip sugebėti atsiriboti nuo to, psichologiškai pasiruošti. Ji jauna, daug kas prieš akis, laukia ne viena pergalė. Tad porą praktinių patarimų daviau, kaip reikia elgtis, kai užgriūna toks dėmesys.
Žinau, kaip būna, kai laimi ir visi nori pasimaudyti tavo šlovės spinduliuose. Tiesiog turi būti su tais žmonėmis, kurie tau teikia malonumą. Su kuriais tau yra malonu bendrauti ir kurie tavęs emociškai neapkrauna. Labai atsargiai žiūrėti į tuos, kurie kažkada buvo, dabar staiga atsirado vėl ir, kai nesiseks, vėl dings.
