„Palyginus ir su mūsų lengvosios atletikos rinktine – buvau turbūt jauniausia, bet užėmiau ne paskutinę vietą. Manau, kaip debiutui tai yra neblogai, o mano olimpiada galbūt bus kita – Rio de Žaneire“, – pažadėjo lengvaatletė.
Šeštadienį vykusiame moterų šuolių į aukštį finale jai sužibėti nepavyko. Lietuvė neįveikė 1,93 metro aukščio, kurį buvo peršokusi kvalifikacijoje, ir užėmė 11-ą vietą iš 12-os finalininkių.
Nors liko toli net nuo asmeninio rekordo – 1,96 metro – A.Palšytė džiaugėsi, kad pirmojoje olimpiadoje įvykdė savo tikslą – pateko į finalą. Visgi ji prisipažino, kad turėjo ir kur kas didesnių svajonių, kurias teko atidėti ketveriems metams – iki Rio de Žaneiro olimpiados 2016-aisiais.
– Kodėl finale viskas baigėsi taip greitai? – žurnalistai paklausė A.Palšytės.
– Manau, jog dėl pradinio aukščio. Gyvenime nebuvau tokio aukšto pradinio aukščio šokusi (1,89 m, – past.). Man buvo stresas. Kai trenerė sužinojo, koks bus pradinis aukštis, pasakė: „Dėl manęs, bent pirmu bandymu pradinį peršok. Daugiau iš tavęs nieko neprašau. Po to jau bus kaip Dievas duos ir kiek sėkmės turėsi.“
Manau, pritrūko to prasišokinėjimo. Nors mano asmeninis rekordas neblogas (1,96 m, – past.) ir kvalifikacijoje aš pradėjau nuo žemiausio aukščio (1,75 m, – past.). Man tai leidžia išsišokinėti, pajusti elementus. Dabar aš to neturėjau... Ką padarysi.
– Po nesėkmingo trečiojo bandymo ilgai sėdėjai liūdna, bet svarbiausią savo tikslą juk įvykdei – šokinėjai finale.
– Įvykdžiau... Bet ir ašarą nubraukiau. Iš tiesų, apmaudu, kad nepasisekė. Jau seniai svajojau ir apie du metrus, ir apie Lietuvos rekordą. Apmaudu.
– Buvote jauniausia iš finalo dalyvių. Kaip manote, kada ateis Jūsų šlovės valanda? Gal Rio de Žaneiro olimpiadoje 2016-aisiais?
– Tikiuosi, kad Rio de Žaneire būsiu daug geriau pasiruošusi ir tuomet tikrai pasieksiu tai, apie ką jau dabar svajoju.
– Kuo skiriasi kvalifikacija nuo finalo?
– Visų pirma, kvalifikacijoje buvo daug šilčiau. Ir kaip jau sakiau, daugiau galimybių prasišokinėti, nes žemesnis pradinis aukštis. Tuomet buvo keliamas vienintelis tikslas – patekti į finalą. Vien tik tam, siaurai susikaupusi, ruošiausi. Finale tikslai jau buvo aukštesni. Norėjosi būti ir aštuntuke, ir asmeninį rekordą pagerinti...
– O įtampa buvo didžiulė?
– Jeigu dėl žmonių, tai jų nejauti, kai esi susikoncentravusi į savo darbą. Matai trenerį, matai sektorių, darai savo darbą, o aplinkui nelabai žvalgaisi.
– Kurią sportininkę palaikėte finale?
– Aną Čičerovą. Ji yra mano favoritė nuo nežinau kurių metų. Šiais metais kartu buvome stovykloje, mūsų trenerės sėdėjo kartu, tarpusavyje vis pasitardavo. Ją tikrai labai palaikiau ir, jai atliekant kiekvieną bandymą, spaudžiau kumštį, kad tik jai pasisektų. Kai sužinojau, kad ji tapo olimpine čempione, viduje apsidžiaugiau taip, tarsi ir aš dalele būčiau prie to prisidėjusi. Labai dėl jos džiaugiuosi. Pasveikinau, dukart apkabinau, trenerę pabučiavau.
Fotodiena/Roberto Dačkaus nuotr./Airinė Palšytė finale peršoko tik pradinį aukštį – 1,89 metro. |