Trijose olimpiadose dalyvavęs atletas džiaugiasi per savo karjerą sudalyvavęs visose aukščiausio lygio varžybose ir jose pasiekęs gerų rezultatų. Įsimintiniausias laimėjimas – 7-oji vieta 2004 m. Atėnų olimpinėse žaidynėse. 2008 m. Pekine plaukikas užėmė 15-ą vietą.
Antradienį Kaune Burmistro Jono Vileišio žalvariniu medaliu pagerbtas V.Janušaitis jau nesitiki sudalyvauti 2016 m. Rio de Žaneiro olimpiadoje, tačiau jis dėl to pernelyg nesikremta: „Gyvenime yra ne tik sportas. Norisi ir kitose srityse kažką pasiekti“. Sportininkas iki rudens ruošiasi pailsėti, o tuomet svarstys ką veikti toliau.
– Smagu būti pagerbtam gimtajame mieste?, – po oficialios Kauną atstovavusių olimpiečių pagerbimo ceremonijos 15min.lt paklausė V.Janušaičio.
– Kaunas visada garsėjo tiek sportininkais, tiek priėmimais. Kiekvienais metais būna pagerbimai už metų rezultatus, o šita proga buvo tikrai ypatinga. Malonu girdėti šiltus ir nuoširdžius žodžius. Esu labai patenkintas.
– Net 17 iš 23 kauniečių arba Kaune sportuojančių atletų Londono olimpiadoje užėmė 1-18 vietas. Ką reiškia toks pasiekimas?
– Visų pirma, net papulti į olimpiadą yra be galo sunku. Yra nustatyti labai aukšti normatyvai visose sporto šakose, taip pat ir plaukime, todėl net papulti į olimpines žaidynes jau yra labai aukštas gyvenimo pasiekimas, ne visiems ta svajonė išsipildo.
Juo labiau dalyvauti pusfinalyje ar finale, tai yra patekti į stipriausiųjų aštuntuką ar šešioliktuką. Tai yra didžiulis pasiekimas. Mano užimta 13-a vieta nėra tokia jau žema, todėl aš ja esu labai patenkintas, turint omenyje, kad konkurencija šiandien yra labai didelė.
– Ar pritartumėte nuskambėjusiai minčiai, kad olimpiadoje nėra paskutinių vietų?
– Galima ir taip sakyti, nes į olimpiadą patenka tik patys stipriausi sportininkai. Labai daug gerų sportininkų lieka už borto. Mes turėjome dar tris plaukikus, kurie buvo įvykdę olimpinį B normatyvą, bet ,deja, negavo iš Tarptautinės plaukimo federacijos pakvietimo dalyvauti olimpiadoje. Juos nuo pakvietimo skyrė kelios dešimtosios. Taigi, Londone dalyvavome keturiese ir su šia komanda nuveikėme kaip niekada daug.
– Po Rūtos Meilutytės laimėjimo politikai vėl prakalbo apie baseinų statybas. Tikite, kad tai nesibaigs tik kalbomis?
– 2004 m. Atėnų olimpinėse žaidynėse startavau finale ir užėmiau septintą vietą. Iki tol Nepriklausomoje Lietuvoje to nebuvo niekam pavykę padaryti. Tada man prezidentas Valdas Adamkus žadėjo, kad pasistengs, kad Lietuvoje atsirastų nors vienas olimpinius reikalavimus atitinkantis baseinas. Deja, šiandien turime 2012-uosius, o tokio baseino nėra.
Nežinau, kaip atrodys „Girstučio“ baseinas (planuojama, kad gruodį Kultūros ir sporto rūmuose „Girstutis“ esantis baseinas jau veiks, – red. past.), bet vien tai, kad jis bus aštuonių takų, reiškia, kad jis neatitinka jokių standartų. Turi būti 10 takų. Bet tai vis tiek būtų labai didelis žingsnis Kaunui. Džiaugiuosi, kad turėsime tokį baseiną. Esu girdėjęs, kad, prieš uždarant, tai buvo smagus, „greitas“ baseinas.
– Penkiolikametei R.Meilutytei jau nereikia įrodinėti savo meistriškumo – ji yra olimpinė čempionė. O ar jos vienmečiai ir jaunesni sportininkai turi potencialo tapti čempionais?
– Jaunimo mes visada turime, bet išugdyti iki olimpinio čempiono yra labai sunku. Beveik kiekvienais metais dalyvaudami Europos jaunių čempionatuose – 17-18 metų berniukai, 15-16 m. mergaitės – užima labai aukštas vietas.
Mūsų komanda šiemet iškovojo medalį jaunių čempionate Europoje, ir anksčiau turėjome ir čempionų, ir vicečempionų. Tas pats Giedrius Titenis buvo prizininku tokiose varžybose. Bet aukščiausiam lygyje išsilaikyti ir jį pasiekti yra labai sunku. Be abejo, tai atsiremia ir į baseinų būklę bei treniravimosi sąlygas, ir trenerių sunku rasti, kas norėtų dirbti. Susidaro kompleksinė problema.
Sporte niekada neišvengsi pakilimų ir duobių. Kai atsiduria duobėje, daug kas neatlaiko psichologiškai. Todėl dauguma sportuoti baigia po mokyklos ar pirmuose universitetų kursuose. Tie, kurie iškenčia nusileidimą, kantriai treniruojasi, tie vėliau vėl iššoka į aukštesnį lygį.
– Jau dalyvavote trijose olimpiadose. Nesižvalgote į Rio de Žaneirą?
– Kita olimpiada tik po keturių metų... Man jau trisdešimt. Jau dalyvavau trijose olimpiadose ir dar ketvirtą olimpinį ciklą išlaukti ... nemanau. Jau ir taip sakyčiau, kad labai ilgai sportuoju. Plaukime tokių pas mus yra tik vienas kitas. Kad trisdešimtmetis olimpiadoje pusfinalyje dalyvauti, tokių turbūt apskritai nėra ar gal koks vienas tik.
Juo labiau, kad mano distancija yra ne 100, o 200 metrų. Tenka labai daug įdėti, kad tuos 200 išlaikytum aukštame lygyje. Reikia labai daug plaukti, o tai trisdešimtmečiui sunku. Tai yra žvėriškas sportas. Pasiruošimo piko metu treniruojiesi tris kartus per dieną – du kartus plauki, vieną kartą eini į salę visą savaitę. Kai ateina savaitgalis, praguli lovoje. Per metus turime gal dvi savaites atostogų. Beveik nelieka laiko asmeniniam gyvenimui.
Dabar ilsėsiuosi, o kai ateis ruduo, tada ir ateis kažkokios mintys, ką ir kaip noriu daryti. Nenoriu daryti skubotų kategoriškų sprendimų. Noriu pamąstyti. Tokiame amžiuje, kai esu dalyvavęs visose aukščiausio lygio varžybose, jau sunku rasti motyvaciją (sportuoti, – red. past.). Gyvenime norisi neapsiriboti vien tik sportu, bet ir kitokių pasiekimų siekti.
