Prieš varžybas buvo sunku susikaupti, jautėsi didelis stresas. Visą savaitę iki varžybų kankino nemiga. Jautėsi nuovargis, dirglumas. Tai buvo ne šiaip pasaulio čempionatas, bet vienintelis šansas iškovoti kelialapį į olimpines žaidynes. Lemtingas šansas. Jaučiau nemažą spaudimą iškovoti kelialapį, to iš manęs buvo tikimąsi. Tai tikrai nepadeda.
Taigi sunkiausia buvo nusiraminti ir sėkmingai startuoti. Startas šiose varžybose buvo ypač svarbu, nes trasa trumpa, aplenkti kažką trasoje buvo sudėtinga. Išlaikyti varžybinę formą, nepavargti taip pat buvo labai svarbu, nes varžybos vyko labai vėlai. Dar jautėsi nuovargis ir po išvakarėse vykusių laiko lenktynių, kurios taip pat vyko beveik visą dieną ir baigėsi labai vėlai.
Taip pat prieš pat varžybas buvo pakeisti važiavimų sąrašai. Laimei, mano važiavime varžovės labai nepasikeitė ir konkurencija nebuvo labai didelė: buvo kelios labai stiprios, bet ir kelios labai silpnos varžovės, kurias aplenkti, žinojau, nebus problemų.
Iškovojus olimpinį kelialapį didelis akmuo nuo krūtinės nusirito, bet tuo pačiu atsiranda kitų atsakomybių
Nepavyko išvengti griūties
Ketvirfinalyje norėjau labai galingai startuoti, bet nepavyko. Tiesa, tai, kad nepavyko startas, mane vėliau ir išgelbėjo. Jau pirmame viraže įvyko didelė griūtis, į kurią pateko pirmose pozicijose važiavusios sportininkės. Važiuodama paskui jas griūties išvengiau ir laimėjusi ketvirtfinalį užsitikrinau vietą pusfinalyje. Olimpinis kelialapis jau buvo beveik kišenėje.
Deja, pusfinalyje pati neišvengiau griūties. Dar ir dabar gydausi sumušimus ir žaizdas. Taip kad pasaulio čempionate buvo ir sėkmių, ir nesėkmių... Ne viskas klostėsi gerai ir laimingai. Žinoma, iškovotas olimpinis kelialapis suteikė didelį džiaugsmą, bet tuo pačiu skaudėjo visą kūną, kelius, alkūnes... Skausmas slopino džiaugsmą.
Nauja atsakomybė
 |
| Vilma Rimšaitė |
Didelis akmuo nuo krūtinės nusirito. Smagu. Bet tuo pačiu atsiranda kitų atsakomybių, planų, stresų... O tai taip pat nėra taip lengva pakelti. Sunkiausia ko gero buvo sudaryti treniruočių planą iki olimpiados. Buvo daug elektroninių laiškų rašymo, skambučių, užklausų ir taip toliau...
Kalbant apie treniruotes, čia taip pat yra daug sričių, kuriose reikia tobulėti. Ypač technikoje. Tam du mėnesiai labai mažas laiko tarpas.
Iškovotą olimpinį jau spėjau ir atšvęsti. Aišku, simboliškai. Grįžusi namo draugams ir šeimai sodyboje surengiau BBQ vakarėlį. Kepėme kepsnius, dešreles, bananus... Buvo labai smagu.
