Gyva Lietuvos sporto legenda dar kartą patvirtino, kad Londono žaidynės – paskutinės jo karjeroje. Bet prasitarė, kad kitą sezoną dar gali dalyvauti pasaulio čempionate.
– Atsisveikinimas su olimpinėmis žaidynėmis – linksmas ar liūdnas? – 15min.lt paklausė V. Aleknos po Londono olimpinių žaidynių disko metimo rungties finalo.
– Pradėjau nuo penktos vietos, baigiau ketvirta. Nėra taip visiškai blogai – kažkoks žingsnis į priekį yra.
– Ko pritrūko iki medalio?
– Pritrūko nemažai centimetrų. Ketvirta vieta nėra jau labai prasta. Aišku, tikėjausi toliau numesti įrankį, bet nepavyko.
– Ar turėjo įtakos vėsus Londono oras?
– Oras visai neblogas. Lietučio buvo, bet nedaug. Gal kiek vėsoka. Norėjau pirmais bandymais mesti toliau, nelaukti varžybų pabaigos, nes kūnas vėsta, jėgos senka.
– Po pirmo metimo tikriausiai supratote, kad jo nepakaks medaliui?
– Tikrai mačiau, kad mažoka. Stengiausi bent kiek pasistūmėti.
– Nustebino kuris nors jus aplenkęs sportininkas?
 |
| Fotodiena/A.Pliadžio nuotr./Virgilijus Alekna |
– Kiek geresnio rezultato tikėjausi iš Roberto Hartingo. Galvojau, kad jis gali numesti apie 70 metrų. Ehsanas Hadadi stiprus kaip niekada. Na, olimpinis rekordas išliko mano. Dar iki Rio de Žaneiro jis tikrai laikysis.
– Ką galvojote eidamas atlikti paskutinį bandymą, kuris buvo jūsų paskutinis karjeros metimas olimpinėse žaidynėse?
– Bandžiau kaip nors susikaupti ir bent jau paskutinį metimą neblogai atlikti. Nepavyko.
– Tikriausiai nebuvo labai realu pagerinti rezultatą atvėsus kūnui?
– Žinoma sunkiau. Ypač man. Priminsiu – man jau 40 metų. Vėsa tikrai ne į naudą, norisi šilumos. Varžovai paskutiniais bandymais pasiekė geresnius rezultatus, bet jie juk jaunesni 10 ar daugiau metų. Jie jaučiausi geriau. Ir aš tokių metų gerai jaučiausi bet kokiu oru.
– Apmaudas yra, bet labai neliūdite?
– O ką tas liūdesys pakeis?
– Ar savijauta prieš varžybas buvo gera?
– 67 metrus irgi reikia mesti. Tad savijauta tikrai buvo nebloga. Aišku, negaliu sakyti, kad ji buvo ideali.
– Tai dar ne paskutinės jūsų varžybos?
– Varžybų dar bus. Tik olimpinės žaidynės paskutinės. Mano, kaip sportininko, misija olimpinėse žaidynėse jau baigta.
– Gal į kitą olimpiadą atvyksite ne kaip sportininkas?
– Nežinau, Rio de Žaneiras dar labai toli. Reikia sulaukti.
– Kodėl nemėtėte savo disko? Neatsivežėte?
– Atsivežiau, bet kažkodėl jo čia nebuvo, neužregistravo, nors buvau padavęs. Gal mano nepatiko. Čia buvo nemažas diskų pasirinkimas.
– Po kvalifikacinių varžybų sakėte, kad kol kas Londone nesusidraugavote nė su vienu disku. Ar tai pavyko finale?
– Su vienu radau bendrą kalbą (šypsojosi).
Man atrodo, daugiau nėra tiek lengvaatlečių, dalyvavusių dešimtyje pasaulio čempionatų.
– Nepridavinėjau jo, negalima, kad visi naudotų tokį diską.
– Ar liksite Londone iki olimpinių žaidynių pabaigos?
– Ne, keliausiu namo anksčiau. Disko metimo varžybos baigėsi. Gal ir būtų įdomu pabūti, bet nėra nuotaikos. Skrisiu rytoj arba poryt.
– Kada eisite į darbą Vidaus reikalų ministerijoje?
– Jau greitai. Grįšiu – ir į darbą.
– Šiose žaidynėse pirmą kartą pamatėte atidarymo ceremoniją?
– Taip. Penkta olimpiada, būtų rizikinga laukti dar ketverius metus, taip gali ir niekada nepamatyti. Todėl ryžausi dalyvauti atidaryme ir tikrai nesigailiu.
– Kaip apibendrintumėte savo olimpinį kelią?
 |
| Fotodiena/A.Pliadžio nuotr./Virgilijus Alekna |
– Penkios olimpinės žaidynės ir būti visąlaik ne žemiau penktosios vietos – tikrai neblogas rezultatas. Iškovoti du aukso, vienas bronzos medalis. Sunku kam nors iš lietuvių bus pagerinti.
– Jeigu parašysime, kad tai – paskutinis Virgilijaus Aleknos sezonas, ar tikrai nepameluosime?
– Su sezonu siūlyčiau neskubėti rašyti. Sezonas ateina, praeina, vėl naujas prasideda. Profesionalui, tiek metų esančiam sporte, visiškai baigti sportuoti nesveika, reikia palaipsniui trauktis. Ką gali žinoti, gal kitais metais galiu ir pasportuoti. Žinoma, ne tokiais krūviais.
Kitais metais vyks pasaulio čempionatas. Jei jame dalyvaučiau, būtų mano dešimtasis pasaulio čempionatas. Man atrodo, daugiau nėra tiek lengvaatlečių, dalyvavusių dešimtyje pasaulio čempionatų. Tai būtų šioks toks rekordas. Bet aš dar nežinau, kaip elgsiuosi.
– Ar jūsų šeima atvažiavo į Londoną?
– Ne. Namuose. Įpratęs vienas būti per varžybas, man ramiau žinant, kad visi namuose.
– Anksčiau iš olimpinių žaidynių vaikams parveždavote medalį. Ką parvešite dabar?
– Dar nepagalvojau apie tai.
– Ar šeimos nariai, išlydėdami į Londoną, sakė: „mes tikime“?
– Mes apie tokius dalykus nekalbame. Išvažiuoju į varžybas ir viskas, nedramatizuojame tokių dalykų. Ne pirmas kartas, kai važiavau į olimpines žaidynes. Sakė – važiuok.
