Vytautas Janušaitis distanciją įveikė per 2 minutes ir 0,13 sekundės. Plaukikui nepavyko pagerinti atrankoje pademonstruoto laiko – 1:59, 84.
Iki finalinio aštuntuko V. Janušaičiui pritrūko 1,64 sekundės.
Greičiausiai šią distanciją pusfinalyje nuplaukė amerikietis Ryanas Lochte (1:56,13), vengras Laszlo Csehas (1:56,74) ir dar vienas JAV atletas Michaelas Phelpsas (1:57,11).
Galutinėje įskaitoje Vytautas Janušaitis liko 13 vietoje iš 16 sportininkų.
V.Janušaitis: iš Londono išvažiuosiu ramia širdimi
„Pusfinalyje plaukimas buvo lėtesnis nei ryte. Gal truputį pritrūkau jėgų, – komentavo V. Janušaitis. – Tačiau apskritai, vertinant vietą ir praėjusią olimpiadą, esu geresnėje vietoje – Pekine buvau penkioliktas. Plaukimo laikas taip pat geresnis. Praėjusių metų savo rekordo pasaulio čempionate nepavyko pagerinti, tačiau bendrai sau keltą tikslą tikrai įvykdžiau“.
– Apie finalą tikriausia galima buvo tik svajoti? – paklausėme plaukiko.
– Į finalą be proto sunku patekti. Plaukimas šiuo metu toli pažengė, o mes tikrai nespėjame.
– Kodėl sunku?
– Jaunimas ateina, nors Lietuvoje man lygių tikrai nėra.
– Londono olimpiadoje juk visi veidai pažįstami?
– Žinoma. Jau ne pirmus metus kartu esame plaukę. Jei ir buvo tie jauni veidai čia, jiems jaudulys pakišo koją. Kai atvykau į Londoną, mano rezultatas buvo 18-as. Pagal jį apie pusfinalį net negalėjau galvoti. Tačiau patekau 14-as į pusfinalį. Nemažai buvo tokių, kurie prašovė. Olimpiada – stebuklų metas.
– Pats nesijaudinai?
– Jaudinausi, bet ne pirmas kartas, jausmas pažįstamas. Mėgini jaudulį kontroliuoti, atitolini, jis vėl sugrįžta. Taip ir žaidi su savimi.
– Iš Londono išvažiuosi ramia širdimi?
– Tikrai taip.
– Gal dar ne paskutinė olimpiada?
– Kol kas jokių minčių neturiu. Pirmiausiai – pailsėti, nes sezonas buvo be proto sunkus, rudenį gavau traumą, reikėjo atsistatyti, darbo sočiai. Džiaugiuosi, kad visiškai atsitiesiau, ir olimpinis pusfinalis nėra blogai. Teigiamai vertinu savo pasirodymą. Apskritai mūsų plaukikų pasirodymą olimpiadoje sunku apibūdinti žodžiais.
– Kaip pats reagavai, kai Rūta Meilutytė auksą paėmė?
– Vos neiškritau iš tribūnų. Jaučiau tarsi pats plaukčiau. Tiek nervų sugadinau, visą balsą prarėkiau, vos prašnekėjau vakar. Tai fantastika.
– Gal baseiną ta proga pastatys Lietuvoje?
– Tas kalbas girdžiu jau nuo Atėnų olimpiados, kai finale plaukiau. Iki dabar.
– Rūtą pažinojai anksčiau?
– Kai išvažiavo iš Lietuvos, jai buvo 12 metų, o dabar 15. Dabar gal daugiau bendraujame. Esu dvigubai vyresnis.
– Žiūrint į ją kyla prisiminimų iš savo karjeros pradžios?
– Kyla sveikas pavydas. Džiaugiuosi be proto. Niekada nesu gyvenime taip džiaugęsis, kai pats praplaukiau, kaip dėl jos. Ji daug padarė. Ne tik sporto pasaulyje tapome daug kartų žymesni, bet ir apskritai.
