„Ten stovi keletas vagonėlių, kuriuos turbūt kariai paliko prieš kokius 30 metų. Baisu ten – žiemą šalta, nėra šildymo, vasarą per karšta ir neįmanoma kvėpuoti. Tik mes jau pripratome, mums ta vieta – kaip antrieji namai. Bet kai atvažiuoja svečių, visi juokiasi, klausia, kas čia pas mus darosi“, – taip apie bazę, kurioje praleidžia didžiąją dalį savo laiko, kalba J.Šuklinas.
Baisu ten – žiemą šalta, nėra šildymo, vasarą per karšta ir neįmanoma kvėpuoti. Tik mes jau pripratome, mums ta vieta – kaip antrieji namai.
„Turbūt visame pasaulyje nėra tokios blogos irklavimo bazės, netgi neišsivysčiusiose šalyse. Mūsų treneriai jau juokauja: kuo blogesnės sąlygos, tuo geresnis rezultatas. Tačiau tai – juokas pro ašaras“, – negražindamas tiesos kalbėjo Visagino kūno kultūros ir sporto centro, kuriame treniruojasi sidabro medalį Lietuvai iškovojęs kanojininkas, vadovas Nikolajus Charlamovas.
Visagino irklavimo bazė, įkurta dar 1978 metais, jau seniai neatitinka standartų. Jos rekonstrukcijai reikalingų investicijų kol kas neatsirado nei valstybės, nei miesto kišenėje. Į Europos Sąjungos lėšas sportinis objektas pretenduoti negali, nes „neįsipaišo“ į programų rėmus.
„Reikalas bent jau pajudėjo iš mirties taško – mums pagaliau įteisino žemę. Dabar reikia ieškoti pinigų pradėti statyboms“, – įvykių seką pristatė N.Charlamovas.
Ežerą pakeitė baseinas
Olimpiadoje sužibėjęs J.Šuklinas treniruojasi bazėje, kurioje nėra nei persirengimo kambario, nei rūbinės. Užuovėją 26 metų sportininkas randa nebent vagonėlyje. Tačiau jame komforto irgi maža.
„Šildymo nėra. Vandens nėra. Sportininkai gyvena kaip turistai miške: komunikacijos labai toli, tualetas – kaip kaime“, – vaizdą piešė Visagino kūno kultūros ir sporto centro direktorius.
Nepaisant to, J.Šuklinas Drūkšių ežere treniruodavosi net žiemą. Šio ežero vandenys vėsino Ignalinos atominės elektrinės reaktorius. Todėl ežeras neužšaldavo net spaudžiant šalčiams.
„Negaliu pasakyti, kaip tai veikė florą ir fauną, bet ežeras neužšaldavo ištisus metus. Ir žiemą vaikai treniravosi, vežė savo mašinose valtis. Sąlygos buvo labai geros, niekur kitur Lietuvoje nebuvo tokių. Persirengdavo vagonėlyje, mašinose, buvo šalta, bet, svarbiausia, buvo vanduo. Dabar atominė elektrinė uždaryta, karštas vanduo beveik neišmetamas, ir ežeras užšąla“, – apgailestavo N.Charlamovas.
Tačiau netrukus su pasididžiavimu pridūrė, kad turi gana gerą alternatyvą: „Vieninteliai turime naujai įrengtą baseiną, skirtą irklavimui. Vasarą rinktinės nariai treniruojasi ir bazėje Trakuose, bet dažniausiai – namie.“
Tautų katile gimsta talentai
Kalbėdamas apie sportininkų pasiekimus, N.Charlamovas prisiminė Visagino genofondą: „Čia yra geras fiziologinis, anatominis kraujų, tautų sumaišymas, kuris duoda aukštą rezultatą visur – ir muzikoje, ir šokiuose, ir dainose, ir sporte.“
Čia yra geras fiziologinis, anatominis kraujų, tautų sumaišymas, kuris duoda aukštą rezultatą.
Negalima užmiršti ir dar vieno svarbaus faktoriaus – trenerių darbo. „Be jų neišauklėtume, neišugdytume tokios prabos sportininkų, – įsitikinęs pašnekovas. – Ir ankčiau buvo tų, kurie tapdavo prizininkais, bet kažko pritrūkdavo. Miestas mažas, vaikai anksti išvažiuodavo, o Jevgenijus pasiliko. Ir pasiekė rezultatą.“
Irklavimo sportą irgi palietė emigracija: nemaža dalis trenerių išvyko į Angliją ir Rusiją. „Kas pasiliko, tie ir dirba. Jie baigę Rusijos aukštąsias mokyklas, daug ką sugeba. Tačiau didelis trūkumas – žemas lietuvių kalbos mokėjimo lygis. Tai trukdo vystytis, eiti toliau, dalyvauti seminaruose, o juk ir mokslas, ir sportas, ir medicina juda į priekį“, – apie vidines problemas prabilo N.Charlamovas.
Nusigręžė per krizę
Kūno kultūros ir sporto departamentas, N.Charlamovo pastebėjimu, jau kurį laiką irklavimą laiko gana nebloga, perspektyvia sporto šaka, todėl tikimasi, kad J.Šuklino išplėštas sidabro medalis dar labiau paakins sporto funkcionierius.
„Olimpinis komitetas, Sporto departamentas, Irklavimo federacija... Atvirai sakant, mes čia retai matome jų atstovus. Į Visagino bazę jie buvo atvažiavę prieš 7–8 metus, kai mūsų irklavimui sukako 25 metai. Bet viskas baigėsi pareiškimu: „Ieškokite pinigų savo savivaldybėje“, – prisiminė N.Charlamovas.
Dar prieš sunkmetį Kūno kultūros ir sporto departamentas irklavimo bazei atnaujinti skyrė šiek tiek pinigų: vienąkart 20 tūkst., kitą – 15 tūkst. Lt. Be to, savivaldybė miesto lėšomis pirko valtis Lenkijoje, prieš trejus metus – priekabą joms transportuoti.
Bet užklupus krizei parama nutrūko. „Niekas neteikė pagalbos. Net kai J.Šuklinas dalyvavo pasaulio čempionate Japonijoje, mūsų treneriui teko rinkti pinigus iš privačių rėmėjų. Tačiau mes neverkiame, nesiskundžiame. Tiesiog tokia situacija šalyje: kaip galime, taip ir sukamės“, – kalbėjo N.Charlamovas.
Treniruotis neleidžia tėvai
Lietuvoje iš viso yra keliolika irklavimo bazių: Alytuje, Elektrėnuose, Plungėje, Skuode, Trakuose, Zarasuose, Birštone, Visagine, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose.
„Tai bazės, skaičiuojant visas sporto šakas – akademinį irklavimą ir baidarių, kanojų sportą. Akademinis irklavimas skiriasi tuo, kad irkluojama nugara, todėl negalime irkluoti bet kur. Arba reikia trenerio, kuris lydėtų sportininką. Baidarininkams, kanojininkams šiek tiek paprasčiau, nes jie iriasi veidu ir mato visus pavojus“, – lygino Lietuvos irklavimo federacijos generalinė sekretorė Inga Okulevičienė.
Pasaulinius standartus atitinka tik viena irklavimo bazė Trakuose.
„Irklavimo bazės, kalbant apie sostinės mastą, iš viso nėra. Yra iš Lietuvos sporto draugijos „Žalgiris“ nuomojama sporto bazė, kurioje įrengtas baseinas. Žiemą joje yra šešios darbo vietos, kurių užtenka tik aukšto meistriškumo sportininkams“, – kalbėjo I.Okulevičienė.
Ar jūs, kaip mama, leistumėte savo vaiką į tokį būrelį?
Jos manymu, irkluoti norinčių vaikų Lietuvoje niekada netrūko: „Bet trūksta vietos, kur tą irklavimą kultivuoti. Įsivaizduokite, jei olimpinė rinktinė susėda į baseiną ir treniruojasi tris valandas, tai vaikams, kurie labai susidomėję irklavimu, telieka bėgioti krosus.“
Irklavimo bazėje Kaune, Lampėdžiuose, nėra irklavimo takų, trūksta inventoriaus, kuris be galo brangus. Nėra nei sandėlių, nei valčių elingų.
Šiauliuose irklavimo bazės atnaujinimo projektas sukurtas dar prieš dešimtmetį, tačiau iki šiol neįgyvendintas. „Vaikai eina į tualetą lauko sąlygomis: daro į iškastą duobę. Praustis irgi neturi kur: yra lauko kranai, tad į kibirus prisipila vandens ir apsiprausia. Ar jūs, kaip mama, leistumėte savo vaiką į tokį būrelį?“ – retoriškai klausė I.Okulevičienė.
Privatizacijos taikinys
Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos generalinis sekretorius Virmantas Galdikas nusiteikęs dar skeptiškiau. „Kiek pavyko išsaugoti po nepriklausomybės, tiek ir turime. Treneriai savo entuziazmu išlaiko, kovoja su politikais ir visais tais, kurie nori privatizuoti. Elektrėnuose bazė privatizuojama, Trakuose pusę bazės Vidaus reikalų ministerija pasiėmusi. „Žalgirio“ bazė privačiose rankose ir jau 20 metų niekas nevyksta. Mėginimai susisiekti su verslininku Benu Gudeliu nieko neduoda. Vilniuje padėtis iš esmės katastrofiška. „Sietyno“ sporto mokykla iš viso jokios bazės neturi, o nuomotis pinigų neskiriama“, – atkreipė dėmesį V.Galdikas.
Iš valdžios jis jau nieko nesitiki: vieni pažadės, kiti – netesės: „Tai – ne vieno departamento, ministerijos ar kelių savivaldybių reikalas, o realios sporto strategijos nebuvimas. Mąstymo, kaip tai susiję su švietimu, auklėjimu, kultūra, sveikata ir prevencija, – nėra. Pirma reikia rimtą darbą padaryti, o po to jau kalbėti, žadėti.“
